Štai ir prabėgo vasara – atostogų, nerūpestingo laiko bei pramogų metas. Vėl į duris beldžiasi rugsėjis, o su juo ir įprastas rudeninis gatvių šurmulys.
Vieni Rugsėjo 1-osios rytmečio laukia su nekantriu jauduliu, kiti niūriai keiksnoja, nes supranta, kad ir vėl reikės vakarus leisti prie knygų ir sąsiuvinių, krimsti nelengvus mokslus, treti mokykloje praleistus metus prisimena kaip šilčiausią gyvenimo etapą.
Apie tai, kokius prisiminimus kelia mokykliniai metai, „Šilutės naujienoms“ papasakojo keli rajono Savivaldybės vadovai.
Mokslo metai – be Rugsėjo 1-osios
Rajono meras Vytautas Laurinaitis prisipažįsta, kad pirmojoje klasėje Rugsėjo 1-osios jis visai neturėjo.
„Į mokyklą atėjau, kai jau buvo praėjusios dvi savaitės nuo mokslo metų pradžios. Kaip tik tuo metu tėvai iš vienkiemio atsikraustė į Vainutą, ir juos mokytojai paragino leisti mane į pirmąją klasę, nes labai trūko mokinių. Tad pradėjau mokytis dar neturėdamas 7 metų“, – sako V.Laurinaitis.
Žinia, kad metais anksčiau jis turės pradėti lankyti mokyklą, neišgąsdino, o kaip tik suteikė džiaugsmo. „Viskas nauja: batai, rūbai, mokyklinės priemonės – tikras smagumėlis“, – prisimena meras.
Būsimam Šilutės rajono vadovui pavyko įsilieti į jau susibendravusių pirmokėlių klasę ir visai neblogai mokytis. Vėlesnėse klasėse jis suprato, kad labiau yra linkęs į tiksliuosius ir socialinius mokslus – patiko matematika, fizika, istorija. Tiesa, dėl neišmoktų pamokų ar „pavogto“ laiko nuo namų darbų atlikimo į pažymių knygelę jam buvo įraitytas ir ne vienas dvejetas.
Bet V.Laurinaitis vėliau taip užsikrėtė mokytojo misija, kad ir pats ryžosi rinktis tokią profesiją.
„Jei palygintume anuos metus su šiais, akivaizdu, kad tai – skirtingi laikotarpiai. Tuomet mokiniai ir tėvai labiau gerbė mokytojus, nors mokymosi ir darbo sąlygos buvo gerokai prastesnės. O dabar mokytojo autoritetas yra kritęs, nes tai pakeitė gyvenimo sistema. Keičiasi ir laikai, ir žmonės. Anksčiau mokiniai buvo aktyvesni, iniciatyvesni, o dabar jų didžiausias užsiėmimas – telefonai, kompiuteriai“, – sako rajono vadovas, su nostalgija prisimindamas, kad mokykloje, su kuria kaip mokinys atsisveikino prieš daugiau nei 30 metų, kelerius metus grojo estradiniame ansamblyje.
Su mokytojais bendrauja iki šiol
Šiltus prisiminimus apie savo mokslo metus mena rajono mero pavaduotojas Algirdas Balčytis. Politikas ir šiandien palaiko artimus ryšius su buvusiais mokytojais, juos lanko, sveikina.
„Gyvenome kaime, vidury miško. Mokykla buvo už 2,5 km, į ją teko vaikščioti pėsčiomis“, – sako buvęs Rimženčių pradinės mokyklos mokinys A.Balčytis. Jis prisimena, kad tuomet vienoje patalpoje mokėsi net keturių klasių mokiniai, jų buvo apie 30 ir viena mokytoja – tikrų tikriausia kaimo šviesuolė Aldona Raicevičienė.
„Tai buvo tikra MOKYTOJA. Garbinga, tvarkinga, išsilavinusi, už vaikus guldanti galvą. Ji mokėjo bendrauti, visus vaikus laikė savais. Jei reikėdavo, juos pamaitindavo ar sutemus palydėdavo iki namų“, – prisimena A.Balčytis.
Kaimo mokytoja sugebėdavo ne tik išugdyti 4 skirtingo amžiaus ir klasių vaikus, bet sukūrė jaukų kultūros židinį. Į mokyklą per metus keliskart susirinkdavo kaimo gyventojai, jie kartu sutikdavo Naujuosius metus, minėdavo kitas svarbias datas.
„Labiausiai man sekėsi matematika, o strigo lietuvių kalba, ypač – gramatika“, – sako A.Balčytis, prisipažindamas, kad jam koją kišo žemaitiškas prigimimas. Vienu žodžiu, būsimas politikas kaip kalbėjo, taip ir rašė – žemaitiškai.
Tačiau turėdamas polinkį tiksliesiems mokslams ir loginį mąstymą jis tvirtą ateities kelią pasiklojo vėliau besimokydamas Ramučių aštuonmetėje mokykloje, dalyvavo ne vienoje rajono mokinių matematikos olimpiadoje.
Ramučiuose A.Balčytis ir sutiko dar vieną nuostabią mokytoją – Kleopą Sudeikienę, su kuria bičiulystė tęsiasi jau 50 metų.
„K.Sudeikienė – dar vienas šviesulys, nešąs į kaimo aplinką šilumą. Tai MOKYTOJA iš didžiosios raidės. Ji stengėsi mus išmokyti, o ne bausti blogais pažymiais. Jei ateidavome nepasiruošę, niekad nerašydavo dvejetų, o liepdavo pasimokyti ir ateiti atsiskaityti kitą dieną“, – sako A.Balčytis.
Pašnekovas prisipažįsta nebuvęs stropus mokinys: pasitaikydavo ir tinginiavimo dienų, ir tokių rytų, kai, išėjęs į mokyklą, jos nepasiekdavo…
Šiandien A.Balčytis vis dar užsuka į Ramučius, kur gyvena jo buvusi mokytoja K.Sudeikienė – pasveikina ją gėlių puokšte Rugsėjo 1-osios, Mokytojo dienos ar gimtadienio progomis.
Su pagarba politikas atsimena ir buvusį Ramučių aštuonmetės mokyklos direktorių Rimantą Greičių – mokytoją, kuris atidavė visą save mokiniams, organizavo iškylas, žygius dviračiais, mokė išgyventi gamtoje.
Rugsėjo 1-oji – išskirtinė šventė
Apie gimtuosiuose Juknaičiuose praleistus visus mokyklinius metus ir nuostabias Rugsėjo 1-osios šventes pasakojo ir rajono mero patarėja Inesa Murauskienė.
„Mažose gyvenvietėse Rugsėjo 1-oji – viena išskirtiniausių švenčių, kurios laukia visi. Atsimenu, kai tą rytą per miestelį visad važiuodavo arkliuku pakinkyta išpuošta karieta, joje sėdėdavo mokinys ir skambindavo varpu, keldamas visus mokinius ir kviesdamas į mokyklą“, – prisiminimais dalijosi I.Murauskienė. Anot jos, šiuo simboliniu Mokslo ir žinių dienos pasivažinėjimu Juknaičiai ir šiandien išsiskiria iš kitų gyvenviečių.
Pašnekovė džiaugiasi, kad ši tradicija išlikusi iki šiol, nors arkliuką jau keičia kitos transporto priemonės.
I.Murauskienė laukdavo naujų mokslo metų, nes tai buvo laikas, kai po ilgos vasaros norisi susitikti su draugais, kai vėl energingai įsisuki į mokyklos šurmulį. Ji sako buvusi gana paklusni mokinė, tačiau ir savo nuomonės nebijojo reikšti. Labiausiai jai sekėsi tie dalykai, kurie pačiai buvo įdomūs: geografija, biologija, istorija, bet „nemėgo skaičių“.
Mero patarėja prisimena ir tą dieną, kai gavo pirmąjį dvejetą ir prisipažįsta ilgai bandžiusi slėpti nuo tėvų pažymių knygelę… Tiesa, tais laikais dažnai mokiniai blogus pažymius bandydavo ištrinti ar kaip kitaip „paslėpti“.
Viena labiausiai I.Murauskienei įsiminusių mokytojų – auklėtoja, a.a. Judita Anušauskienė. Tai buvo griežta mokytoja, bet jos lietuvių kalbos pamokos būdavo įdomios, jas praplėsdavo istorijos, tautosakos žiniomis. I.Murauskienei įstrigo auklėtojos surengta ekskursija į Bitėnus, kai buvo parvežti ir perlaidoti Vydūno palaikai.
Išmoko pakovoti už save
Panemunės aštuonmetėje mokykloje pradėjęs mokytis Savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Šeputis iškart save prisiminė ir kaip „mažą burunduką“.
„Buvau žemiausias vaikas klasėje, visad stovėjau rikiuotės gale. Savaime suprantama, tokiam „mažam burundukui“ teko išmokti apginti save, pakovoti už vietą po saule“, – sako administracijos direktorius, savo dabartinį ūgį pasiekęs tik III Smalininkų žemės ūkio technikumo kurse. Tąsyk per vienerius metus jis paaugo net 15 centimetrų.
Žinoma, būsimam ūkio žinovui, ekonominių ir finansinių reikalų strategui mokykloje labiausiai sekėsi tikslieji mokslai. Bet A.Šeputis neslepia, kad mokykliniais metais mėgo patinginiauti, dažnai krėsdavo išdaigas. Deja, visą informaciją apie sūnaus nuotykius pirmoji sužinodavo mama, kuri dirbo mokyklos valytoja.
„Mama apie mane sužinodavo greičiau nei aš pats“, – sako A.Šeputis.
Administracijos direktorius šiandien didžiulę pagarbą jaučia vienam labiausiai atmintyje išlikusių mokytojų – Saudargui (vardo neatsimena). Šis mokytojas davė tiek matematikos žinių, kad jos padėjo lengvai baigti studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje.
Prisiminimai – gryni niekalai
Išgirdęs klausimą, kokie buvo jo mokykliniai metai, Administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis neslėpė, kad tokia tema – tikras niekalas. „Ar jau neturit ką rašyti, kad užsiiminėjat tokiais niekais?“ – ciniškai paklausė politikas, bet vis dėlto sutiko pasidalinti prisiminimais.
V.Pozingis pirmą kartą į mokyklą žengė Veiviržėnuose, o pirmąją mokslo metų dieną jį į klasę už rankos atvedė mama.
„Kasmet laukdavau Rugsėjo 1-osios, nes patiko mokyklos gyvenimas: susitikimai su draugais, renginiai, šventės“, – sako V.Pozingis.
Pašnekovas sako buvęs uolus mokinys, dalyvaudavo sporto, kultūrinėje veikloje, šokių ratelyje. Būsimasis Savivaldybės administracijos direktorius, meras, mero pavaduotojas ir administracijos direktoriaus pavaduotojas (tiek pareigų V.Pozingis yra ėjęs Šilutės rajono savivaldybėje) nuo pirmųjų metų mokėsi labai gerai. Labiausiai jam sekėsi tikslieji mokslai, kiek sunkiau – lietuvių kalba, šio dalyko trimestruose dažniausiai turėdavo ketvertus (tuomet buvo penkiabalė vertinimo sistema).
Ar gali geras mokinys baigti mokyklą be dvejetų? Negali – jų neišvengė ir būsimasis rajono politikas. „Sunku buvo priimti tą žinią, kad gavau pirmą neigiamą pažymį, o baisiausia buvo parodyti jį tėvams“, – su šypsena prisimena V.Pozingis už kontrolinį suraitytą dvejetą. Vėliau griežta mokytoja leido uoliam mokiniui išsitaisyti blogą pažymį.
„Labiausiai prisimenu tuos mokytojus, kurie spaudė mokytis. Kol mokaisi, tokius mokytojus keiksnoji, bet praėjus keliems metams supranti, kad jie buvo patys geriausi. Jie daug davė, teisingai nukreipė gyvenimo keliu“, – pripažįsta V.Pozingis.
———
Taigi akivaizdu, kad geras mokytojas, dešimtmečius minimas šilčiausiais žodžiais, yra jautrus, dėmesingas vaikams, juos gerbiantis, nuoširdžiai bendraujantis, bet nenuolaidžiaujantis.
Visi prisiminkime mokyklinius metus, puikius mokytojus, gyvenimuose palikusius gilius pėdsakus, ir atverskime naują lapą Mokslo ir žinių knygoje.