Kaip su velioniu atsisveikindavo žydai?


zydu kapai 2
Kapinės yra vienas ryškiausių ankstesnių miestelio gyventojų ženklas. Žinoma, jeigu jos išliko. Švėkšnos žydų kapinių išlikę tik fragmentai. Maža dalis apverta metaline surūdijusia nedažyta tvorele, nemažai paminklų likę už tvoros, kiti nugriuvę, apaugę žole. Didesnė dalis kapinių teritorijos tuščia, be kapų žymės ar paminklų.

Jas vertėtų aplankyti susipažįstant su šalia mūsų gyvenusios žydų tautos istorija, religija, laidojimo papročiais, kapinių tvarkymo tradicija, patyrinėti antkapius.

Šiemet vienas iš E.Pliaterytės draugijos vykdomų projektų buvo „Švėkšnos kultūros paminklai. Žydų kapinės“. Apie šių istorinių objektų tyrinėjimą ir sukauptą informaciją apie senuosius žydų laidojimo papročius pasakoja draugijos narė, kraštotyrininkė Ona NORKUTĖ.

Laidojo be karsto

Artėjant mirčiai, pagal žydų papročius, žmogus buvo raginamas atsiprašyti Dievo už padarytas nuodėmes. Prie mirštančiojo privalu budėti, kad nemirtų vienas.

Žmogui mirus būtina iš visų indų aplink namus išpilti vandenį, nes manyta, kad jį mirties angelas apkrečiąs. Namuose kėdės ir suolai apverčiami, kad niekas ant jų neatsisėtų, uždengiami veidrodžiai.

Mirusįjį būtina kuo greičiau palaidoti, jei įmanoma – dar tą pačią dieną. Laidojimas yra pareiga, kuri nustelbia visas kitas – privalu liautis dirbus arba šventus, jei kažkam mirtis atėjo šventės dieną. Mirusiojo kūnas apiplaunamas, įvyniojamas į lininę drobulę, su kuria palaidojamas.

Karstas būna daugkartinis. Jis skirtas tik velioniui nugabenti į kapines, o vėliau parsivežamas atgal. Kartais karstas nusviedžiamas kapinėse pašalėn, kad kas nors kitas greit nemirtų.

Mirusiuoju pasirūpina chevra kadiša – savanoriška laidotojų draugovė. Laidojama tik pašventintose žydų kapinėse.
zydu kapai
Procesija lydėdavo iki tam tikros vietos – gatvės galo, tilto ir pan. Toliau lydėtojų sumažėdavo arba likdavo tik keli.

Laidojama į negilią duobę. Kartais duobės apačioje ir šonuose būdavo dedama lentų. Vienur į kapą guldydavo kniūbsčią, kitur – aukštielniką ir ant akių dėdavo molio šukę, kad žemių nepribyrėtų. Kartais į rankas įsprausdavo medžio pagaliukus, kad lengviau būtų prisikelti Mesijo atėjimo dieną.

Jei žmogus turėdavo pasiruošęs, po galva jam dėdavo maišelį su žeme iš Šventosios Žemės.

Ant kapo dėdavo ne gėles, o akmenis

Po laidotuvių lydintieji kuo greičiau nusimazgoja rankas ir nusišluosto jas į namų sienas, tvoras ar kitus daiktus, kad mirtis medžiais eitų ir gyvųjų neliestų.

Ant kapo statomas zydu kapai 1paminklas – maceiva – dažniausiai arkos pavidalo, kurio viršuje iškalamos dvi hebrajiškos raidės (P ir N) – „po nikbar“ (hebrajiškai – „čia palaidotas“) santrumpa.

Dažniausiai antkapyje iškalti ženklai rodo mirusiojo statusą. Kartais iškalama šešiakampė Dovydo žvaigždė – žydo simbolis.

Tikėta magiškomis jos apsaugos galiomis. Neretas antkapių raižinys – menora, septynšakė žvakidė. Tokia visą laiką deganti žvakidė kadaise stovėjo Jeruzalės šventykloje, kurią sugriovė romėnai 70 metais po Kristaus. Ji laikoma Dievo išminties simboliu.

Antkapiuose kartais iškalami liūtas, elniai, balandžiai. Liūtas – vienas žydų genties simbolis. Balandis – taikos, ištikimybės Dievui simbolis. Jis – labiausiai skriaudžiamas paukštis, dar simbolizuoja žydų tautą, labiausiai skriaudžiamą iš visų tautų.

Paminklų įrašai buvo hebrajų kalba: vardai, tėvų vardai, mirimo data pagal žydų kalendorių. Paminklo apačioje iškalamos 5 raidės hebrajų kalba (T’nišmato bicror hakaim). Jomis prasideda Biblijos eilutės žodžiai: „Jo siela tebūna įrišta į gyvybės (t.y. amžinybės) ryšulėlį“.

Žydų kapai gėlėmis nebuvo puošiami, jos nesodinamos. Aplankius kapą įprasta ant jo padėti akmenėlį. Paprotys kilo iš tų laikų, kai kapo vietą žymėdavo tik akmenų krūva. Kartais ant kapo degamos žvakės.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.