Kaip žurnalistė tapo padavėja „Šturmų švyturyje“

sturmai60 saulėlydžių. Tiek žurnalistė Asta Lipštaitė palydėjo pamario krašte nusprendusi laikinai pakeisti profesiją.

Man labai reikėjo išvalyti galvą – joje buvo prisikaupę per daug šlamšto, todėl vasarą nusprendžiau mesti sau iššūkį – išeiti iš vadinamosios komforto zonos (kai kurių akimis, ir proto) ir išbandyti ką nors nauja. Galėjau pradėti mokytis šokti, užveisti balkone daržą ar šešiasdešimt dienų valyti organizmą, tačiau nusprendžiau laikinai pakeisti profesiją ir tapti padavėja. Evos Tombak knygoje „Laimės piliulės“ radau dvasinio lyderio Gordono B. Hinckley mintį, kad nuovargį geriausiai gydyti dėmesį nukreipiant į kitus ir kad tarnaudamas kitiems visada laimi daugiau, negu leisdamas aptarnauti save. Atrodė būtent tai, ko tuo metu reikėjo.

Padavėja? Rimtai?! Šiam žingsniui mane pastūmėjo restorano ir viešbučio „Šturmų švyturys“ įkūrėjo Česlovo Žemaičio skambutis – ieškojo padavėjos dirbti Ventės rage, Šturmų kaimelyje, esančiame restorane. Iš šios vietos prieš metus (tada ji man padarė neišdildomą įspūdį) rengiau reportažą, o iš Česlovo ir jo žmonos Astos ėmiau interviu. Ne, dirbti padavėja „Šturmų švyturio“ šeimininkas man nesiūlė, bet jo klausimas, gal galėčiau parekomenduoti ką nors iš savo pažįstamų, galvoje pasėjo beprotišką mintį – juk pati galiu du mėnesius pagyventi Šturmuose!

Kai kuriems draugams ir net šeimos nariams toks mano užsidegimas, mačiau, kėlė nerimą: „Ar ji visai išsikraustė iš galvos?“ O viena artima pažįstama, išgirdusi, kad ruošiuosi padirbėti padavėja, parašė: „Aš tau pavydžiu. Tai – mano neįgyvendinta svajonė. Kai tik kokiame nors restorane susiduriu su nerealiu žmogumi, visada prisimenu šį norą.“

Turiu prisipažinti, kad tai buvo ir mano slapta svajonė. Restoranuose ir kavinėse visada atkreipiu dėmesį į padavėjus – juk jie irgi formuoja šių įstaigų įvaizdį. Man aptarnaujantis personalas toks pat svarbus, kaip ir maistas. Beje, daugeliu atvejų prisimenu ne pastarąjį (kad ir kaip būtų gaila, skonio prisiminimai man iš atminties išgaruoja pirmiausia), o žmones. Kai kurių nepamirštu iki šiol. Geriausiu pasaulio padavėju prieš kelerius metus išrinktas 35-erių japonas Shinas Miyazakis prisipažino ilgus metus kasdien atkakliai mokęsis šio amato. Iliuzijų per du mėnesius tapti geriausia padavėja neturėjau, tačiau norėjau bent jau būti įsimintina, tokia, kuria didžiuotųsi mano pažįstama.

Daugiau apie tai skaitykite moteris.lt straipsnyje „Kaip aš žurnalistės profesiją iškeičiau į padavėjos“.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.