Kalėdos artėja: miesto eglė atvežta kartu su šiltais šeimininkų linkėjimais

Lapkričio 30-osios, antradienio rytą į Šilutę parvežta šių metų Kalėdų eglė. Gražuolė sidabrinė žaliaskarė šiemet į įprastą kalėdinių renginių vietą šalia Kultūros ir pramogų centro parvažiavo iš Vydūno gatvės, kur bene prieš pusšimtį metų ją pasodino tuomet čia sodybą pasistačiusi šilutiškių Zinaidos ir Juozo Biesevičių šeima.
R. Šerė ir D. Kalininienė savo sodyboje augančią eglę šiemet dovanoja šilutiškių Kalėdoms.

Net keturias stambias šakas turinčią eglę miestelėnams dovanoja dabar jau jų vaikai ir anūkai.

„Norime, kad šilutiškiai po tokio sunkaus pandeminio laikotarpio turėtų galimybę pasidžiaugti, o kiekviena šios eglės lemputė jų širdyse uždegtų vilties, jog kitąmet viskas bus geriau, žiburėlį“, – šiltai linkėjo eglės šeimininkai.

Susipynė keturios šakos

Dėmesį į vienos sodybos teritorijoje augančią ypač tankią gražuolę atkreipdavo ne vienas iki šiol Vydūno gatve ėjęs ar važiavęs šilutiškis. Prieš kiek metų ji čia buvo pasodinta, šiandien sako nebegalinčios pasakyti ir sodybos šeimininkės Danguolė Kalininienė bei jos dukra Rita Šerė. Bet neabejoja, jog bent prieš 40-metį ar dar daugiau.

Šiemetinė Šilutės eglė turi keturias, tarpusavyje smarkiai persipynusias šakas.

Moterys svetingai vedasi į kiemą ir pakvietusios prie miestui dovanojamosios gražuolės siūlo pažvelgti iš apačios. Vaizdas neįtikėtinas: gerokai virš žmogaus galvos eglė šakojasi į keturias šakas, kurių kiekviena – ne plonesnė nei kamienas. Rita pasakoja, jog kažkada jos seneliai buvo nupjovę eglės viršūnę, kad galėtų grožėtis sutvarkytų parkeliu, bei fontanu. Tuomet ji ir išaugino keturias vienodas šakas, kurios ilgainiui persipynė viena su kita. Todėl eglė tapo išskirtinai tanki.

Šilutiškiams siunčia šiltus linkėjimus

Danguolė ir Rita šiltai pasakoja savo šeimos istoriją. Močiutė Zinaida dirbo Šilutės melioracijos administracijoje, o senelis Juozas – vienas pirmųjų šio krašto miškininkų. Jie be galo mylėję ir savo kraštą, ir gamtą, o pasodinta sidabrinė eglė buvusi tik viena iš tuometinių sodybos puošmenų. Jų sodyba vienu metu net buvusi išrinkta pavyzdingiausiai tvarkoma.

Seneliai turėję ir daugybę bičiulių Vokietijoje, iš ten gaudavę ir nemažai įvairių sėklų, iš kurių išauginti augalai taip pat puošė jų sodybą.

Šiemet miestui dovanojamą eglę prieš pusšimtį metų sodinę Z. ir J. Biesevičiai su dukra ir sūnumi.

Seneliai buvę ir ypatingi savojo krašto patriotai, noriai dalyvavę visuomeniniame kultūriniame gyvenime ir labai mylėję Šilutę. Jie nesibaiminę kartais pasipriešinti ir tuometei sistemai, ir Tautišką giesmę sugiedodavę.

Ta meile spinduliuoja ir dukros bei anūkės šeimos. „Norime, kad mūsų miestas klestėtų, kad būtų gražus, kad jame gyvenantys žmonės būtų laimingi, jį puoselėtų ir toliau“, – šiltai kalba Rita ir Danguolė. Pasak jų, visai negaila atiduoti tiek metų augintą eglę šilutiškių šventei.

Išlydėdamos iš kiemo Danguolė ir Rita paprašė būtinai perduoti miestelėnams nuoširdžius jų linkėjimus: „Kad visiems šilutiškiams Kalėdos būtų sočios ir jaukios. Kad kiekviena šios Kalėdų eglės lemputė įžiebtų širdyse šilumą ir viltį, jog tamsusis laikas, negandos ir pandemijos vis tiek baigsis, o kiti metai mums visiems bus labai geri“.