Kalėdų eglutę uždegdavo nuo paskutinės advento vainiko žvakutės

2015  advento vakaras policijoje dainuojaPraėjusį sekmadienį įžengėme į rimties, susitaikymo, atleidimo ir burtų pilną metą – adventą. „Kad kalėdiniai pavėlyjimai pildytųsi, reikia prasmingai praleisti advento laiką“, – byloja mūsų krašto senolių išmintis.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus siūlo prasmingai praleisti advento vakarus ir edukacinėse pamokose kviečia išmokti gaminti eglės žaislus, žibintus, susipažinti su tradiciniais šišioniškių kepiniais.

Prieš savaitę Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė šilutiškiams parodė, kaip nusipinti tradicinį advento vainiką.

Vakaronės dalyviai iš eglės šakelių sudėliojo ir archaišką vainiką. Kiekvienas, prieš padėdamas eglės šakelę, tyloje ir rimtyje turėjo sugalvoti norą, kuris būtinai išsipildys. Juk adventas – tai ir stebuklų metas.

Eglę parnešdavo Kūčių rytąadvento vakaras policijoje pina vainika

B.Servienė pasakojo, kad seniausias advento vainikas mena devynioliktąjį amžių. 1833 metais Vokietijoje, Hamburgo mieste, jaunas evangelikų pastorius, norėdamas pagelbėti valkataujantiems, alkstantiems, nepasiturintiems vaikams iš gatvės, savo namuose įsteigė prieglaudą ir sukvietė tuos jaunuolius.

Advento metu prieglaudoje kasdien buvo uždegama po žvakelę. Taip jų iki šv. Kalėdų atsirasdavo net 24. Vienas darbininkas, matydamas gausybę žvakelių, pagamino ratą, ant kurio jas sudėjo. Kitąmet pastorius pamatė, kad vaikai tą ratą apipynė eglės šakutėmis, taip gimė advento vainiko tradicija.

Šiandien advento vainikas puošiamas ne 24, o 4 žvakėmis, simbolizuojančiomis keturias advento savaites.

Kūčių vakarą, kai jau baigiasi adventas, nuo paskutinės vainiko žvakės yra uždegama eglutė, o pats vainikas sudeginamas.

Eglė būdavo parnešama tik Kūčių rytmetį – nė viena diena anksčiau. Amžiną gyvybę simbolizuojantį, kvepiantį medelį nukirsdavo ir į namus Kūčių rytą parnešdavo tėvas.

Vainiką galima puošti bruknių šakelėmis

advento vainiku pynimasŠilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė yra pasakojusi, kad advento vainiką lietuvininkai padėdavo viduryje balta staltiese užtiesto stalo arba nuleisdavo nuo sietyno – viduryje stubos jis kabodavo ir puošdavo namus, raudonais kaspinais ir raudonomis žvakėmis dabintas. Vėliau atsirado mada mieste puošti langus, vainikus kabinti ant durų. Tai buvo labiau madinga Memelio (Klaipėdos) pusėje.

Sakoma, kad tradiciniame advento vainike turi būti 3 violetinės ir viena rožinė žvakė, tačiau mūsų krašte visos 4 žvakės būdavo tik raudonos.

Kai sekmadienį uždegdavo žvakelę, būdavo giedamos giesmės, meldžiamasi. Visada prie vainiko nuo advento pradžios iki Kūčių vakaro būdavo pamerkiama pušies šakelė, kurią Kūčių vakarą pakeisdavo eglės šakelė. Bet tai būdavo tol, kol atsirado eglutė.

Vainikų pynimo pamokos metu B.Servienė sakė, kad vainiką galima papuošti kankorėžiais – jie šiemet yra labai madingi. Advento meto ir Kalėdų spalva yra violetinė. Tai tyrumo, naujo gimimo spalva. Senųjų papročių žinovė pataria vengti elektrinių, ryškių spalvų.

Ji prisiminė savo vaikystę, kai žiemą eidavo į mišką ieškoti žalių bruknės lapelių. Šiais žalumynais puošdavo vainiką.

Etnografei I.Skablauskaitei kilo klausimas, kaip iš eglės šakų nupintą vainikėlį išlaikyti kuo ilgiau nesubyrėjusį. Anot B.Servienės, senoliai išlaikydavo, nes trobas kūrendavo malkomis. Dabartinis šildymas yra kitoks. Juk ir daugelis iš mūsų, gyvendami radiatoriais šildomuose butuose, turime problemų dėl patalpose išsausėjusio oro.

Yra daugybė prietarų

Lietuvininkai advento metu vakarais prie stalo giedodavo, verpdavo, ausdavo, vydavo virves ir pasakojo įvairias istorijas. Vaikai negalėjo sėsti prie stalo kartu su suaugusiaisiais, jie turėjo būti pasyvūs dalyviai, iš tolo stebintys ir pažįstantys gyvenimą.

Šiuo mistiniu laikotarpiu stengtasi nesipykti, nesibarti. Lietuvininkai pasninko nesilaikė, tačiau valgė lengvesnius patiekalus: daržoves, grybus, žuvį, obuolius, riešutus.

Advento metu daug laiko buvo skiriama stebėjimams ir burtams. Stebimas oras, ir žinoma, jog nuo gruodžio 12 dienos viena diena atstoja kitų metų mėnesio orus, t.y. pagal gruodžio 13 dienos orą galima spręsti, koks bus kitų metų sausis, gruodžio 14-ąją – koks bus vasaris, ir t.t.

Advento metu galioja daugybė draudimų ir prietarų: negalima avių kirpti, nes vilnos šiurkščios bus; vilnas karšti galima, bet verpti su rateliu negalima. Mūsų prosenoliai šiuo laikotarpiu nepjovė malkų, nes krosnys gali pradėti garsiai burbėti. Jokiu būdu negalima pjauti medienos, iš kurios namai statomi – sakydavo, kad tuose namuose vaidenasi. Jeigu karstas padaromas iš per adventą kirsto medžio lentų, tai rytą tokio karsto lentas galima rasti išmėtytas po kapines.

Eglutę laikydavo iki Trijų karalių

XVI a. vokiškuose kraštuose per Kalėdas ant stalo stovėdavo maža eglutė. Iš pradžių ji buvo puošiama saldumynais, vėliau – blizgučiais. Dar po keliolikos metų ant kalėdinių eglučių sužibo kuklios žvakių švieselės. Pasakojama, kad Martynas Liuteris, norėdamas vaikams pademonstruoti žvaigždžių mirgėjimą danguje, per Kalėdas ant eglutės uždegė žvakutes.

Eglutės imtos puošti ir žvakutėmis, kurių liepsna simbolizuoja piktųjų dvasių sunaikinimą. Eglės viršūnę puošdavo žvaigžde, kuri simbolizuoja Betliejaus žvaigždę, rodančią kelią pas gimusį Jėzų. Angelai, avinėliai, piemenys, varpeliai ant eglutės priminė Jėzaus gimimą. Kaimuose eglutes puošė ir iš šiaudų pagamintais žaisliukais.

Egles taip pat puošdavo obuoliais, kiaušiniais, riešutais. Šie eglutės papuošalai turėjo užtikrinti vaisingumą, harmoniją ir stiprybę.

Papuoštą eglutę laikydavo iki Trijų karalių – tą dieną eglutę nurengdavo, tėvas ją krosnyje sukūrendavo, o pelenus ant laukų išbarstydavo. Anot B.Servienės, tai derlingumo simbolis.

Advento vainikėlius pynė ir neįgalieji

Šilutės rajono neįgaliųjų draugijoje taip pat jaučiasi šventinis subruzdimas.

Draugijos narė Aldona Petkienė informavo, jog vykdant socialinės reabilitacijos neįgaliesiems projektą Neįgaliųjų draugijos floristikos kabinetas pasipildė papildomais stalais, kiekvieną dieną čia pilna moterų, kurios ruošia dovanėles savo vaikams, anūkams, draugėms. Kas gali būti brangesnio už rankų darbo dovaną, kurioje sudėta širdies šiluma ir meilė?

Šilutės policijos komisariato vyresnioji tyrėja Nerija Ropienė draugijos kolektyvą pakvietė komisariato pareigūnes pamokyti pinti adventinius vainikėlius. Per trumpą laiką nupinta 14 vainikėlių, šiam darbui vadovavo draugijos floristikos būrelio vadovė Zinaida Mikelionis, jai talkino Aušra Rumkienė ir Snieguolė Dulkienė.

Į popietę atvyko ir neįgaliųjų draugijos ansamblis „Kvietkelis“, kapela „Šilo aidai“. Programą, skirtą advento pradžiai, pradėjo draugijos pirmininkė Laima Dulkytė, eiles skaitė Eugenija Jefimovienė, skambėjo giesmės ir kapelos melodijos.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.