Iš kiekvieno vargano namelio kampo žvelgiantis skurdas, ant stalo – patys kukliausi valgiai ir jokių saldumynų, nes jiems pinigų nėra, nes prieš pat Kalėdas pasiskolinta 50 litų būtiniausiems maisto produktams nupirkti…
Lauke, visų vėjų pagairėje, prie seniai nudegusio ir pastaruosius keletą metų po truputį atstatomo namelio, stovi palaikiais blizgučiais padabinta eglutė. Kukli dirbtinė šakelė puošia virtuvės stalą. Tai ir visi kalėdiniai atributai, kuriais savo vienuolikmetę dukrą švenčių proga galėjo pamaloninti jauna mama Asta…
Tai ne išgalvotas vaizdelis. Toks pasitiko visų potvynių užliejamoje Sausgalvių kaimo atokioje miško laukymėje.
Važiavome ieškoti tos laukymės gyventojos todėl, kad sujaudino jos gerumas: atsiliepusi į asociacijos „Pamario jaunimas“ organizuojamą labdaros rinkimo ir dalijimo nepasiturinčioms šeimos akciją, Asta pranešė norinti skurdžiau gyvenančioms šeimoms padovanoti kompiuterį…
Kalbinama namuose Asta, regis, taip ir nesuprato, kuo čia tie laikraštininkai taip stebisi: juk ir ji norinti padėti tiems, kam galbūt yra dar sunkiau gyventi…
Nuo vyro bėgo, kad užaugintų dukrą
Asta – gausios šeimos vaikas – iš penkių brolių ir seserų. Vargana buvo jos vaikystė potvynio vandenų užliejamoje pamiškėje, todėl jaunystėje atrodė, kad sava šeima, sukurta toli nuo potvynių – Tauragėje – bus tikras išsigelbėjimas.
Klydo, nes laimė ir viltis truko neilgai: vyras pasinėrė į degtinės liūną, kliūdavo ir piktų jo žodžių, ir kumščių. „Kas tą vaiką užaugins, jei jis mane kada užmuš?“ – sako susimąsčiusi Asta. Tad vieną dieną vos kelių metukų dukrele vedina grįžo Asta į tėvų namus, į Sausgalvius.
Čia irgi niekas su pyragais nelaukė: tėvų namai prieš kelerius metus buvo nudegę.
Nelaimė įvyko dėl vaikų smalsumo. Norėdami apsisaugoti nuo speigo, šeimynykščiai namelio pamatus prieš žiemą buvo apdėję šiaudais, o pavasariop vienas anūkų sumanė išbandyti, ar dega degtukai…
Dalį daiktų iš suliepsnojusio namo suspėjo išnešti, bet iš pastato nebeliko beveik nieko.
Astos tėvas tuomet jau buvo miręs, netrukus palaidojo ir mamą. Liko gyventi su dviem broliais.
Neramu, kai vėjai, baugu ir potvynio
Namelio atstatymą kartu su broliu moteris pradėjo prieš kelerius metus. Stato, žinoma, Juozas, o Asta – tik pagalbininkė. Jau šiek tiek sienų mūras palypėjo, senąją apdegusią trobelę iš visų pusių apsupdamas.
Įsivedusi kambarin, Asta rodo gąsdinančiai pakrypusią apdegusią sieną – sako, jei ne tas mūras lauke, siena greičiausiai jau būtų griuvusi. Nes kai įsisiautėja smarkesnis vėjas, senosios trobelės sienojai taip braška, kad, regis, ims vieną dieną ir prislėgs savo gyventojus.
Juozas patikina, kad norėtų greičiau stumti tas statybas, bet kur ten pastumsi, kai iš jo vieno atlyginimo ir blokelius, ir cementą, ir medieną reikia pirkti… „Sunkiai judam“, – prisipažįsta vyras.
Gąsdina ir potvyniai, nes vargu ar galima priprasti prie vandens stichijos. Pasilenkusi Asta rodo, iki kurios virtuvės ugniakuro vietos vanduo pakyla – laimė, palieka galimybę ugnį užkurti… Neramu būna ir naktį atgulus – niekada nežinai kiek vanduo pakils per kelias valandas. O jei pražiopsai, ryte kildamas iš lovos tiesiog vandenin basomis kojomis pliaukšteli…
Bet tik klausančiam ir skaitančiam tokia situacija atrodo pasibaisėtina, o sodybos gyventojams – įprasta kasmetinė kasdienybė.
Gaili kiekvieno benamio katino
Visai nesunku Astai kaskart apie porą kilometrų iki kelio Šilutė – Rusnė nueiti: dukrą į mokyklą palydėti ar pačiai iki autobusų stotelės nusigauti. Vasaromis moteris važiuoja daržų ravėti: kada – į Rusnę, kada – į Taksėdžius. Dar viename Šilutės daugiabutyje laiptinę valanti – vėl kelias dešimtis litukų užsidirbanti. Taip šiek tiek prisiduria prie skurdžių savo šeimos pajamų: dukters našlaitės išmokos ir socialinės pašalpos, kurias abi sudėjus gaunasi apie 650 litų.
Beje, socialinės pašalpos šiemet prieš Kalėdas Asta iš viso negavo, todėl džiaugiasi, kad draugė bent 50 litų galėjo paskolinti, kitaip nebūtų turėjusi net duonos.
Besikalbant paaiškėja, kad ne tik sau ir dukrai tą duonos kąsnį ji turi pelnyti – namo ir kokį benamį keturkojį parsitempia. Taip Astos namuose, kur jau linksmas šunelis šmirinėjo, atsirado pūstauodegis Rainis, o mūsų susitikimo dieną moteris nuo stotelės nešėsi dar vieną kažkieno išmestą katiną, tik šis pakeliui miškan paspruko…
Ji mielai imtųsi ir dar kokio nors darbelio, jei tik gautų. Asta neišgėrinėja, darbo nebijo, o kol autobusai važinėja, ir nuvažiuoti į darbą problemos nebūtų, tad darbdavio nenuviltų. Bet darbo neranda, nors ir Darbo biržos slenksčius mina.
Tiesa, turi dar žemės lopinėlį, bet jis tolokai nuo namų, be to, dabar jau ištisus pusmečius apsemtas vandeniu, tad jokios kultūros jame neišauginsi. Daržovių užsiaugina tik prie namų esančiame sklypelyje.
Gal yra kam dar sunkiau?..
Klausydamasis Astos pasakojimo negali atsistebėti jos optimizmu – apie savąjį gyvenimą ji pasakoja ramiai šypsodamasi.
„Iš kur imi šypseną?“ – klausiame.
„Nežinau, – atsako visai linksmai. – Juk jei be paliovos verksi, ar ką padės?“
Bet kaip jai, taip sunkiai galą su galu suduriančiai, kilo mintis nepažįstamiems vargetoms dovanoti kompiuterį? Kodėl nesumanė bent pigiai jį parduoti, o pasišovė dovanoti?
„Bet kaip kitaip, juk gal yra kam dar sunkiau“, – nuoširdžiai atsako Asta.
Priduria, kad jai tas kompiuteris vis tiek nereikalingas, nes interneto įsivesti negalinti – nėra už ką. Ir išlaikyti jo – kasmėnesinį mokestį mokėti – neišgalėtų.
Ko labiausiai šiandien reikėtų jai pačiai? Asta trauko pečiais ir sako niekada apie tai negalvojusi. Tik atkakliai spiriama atsiveria, kad dukra neturi kur ruošti pamokų – nėra stalo, kad ir batukai abiejų jau visai susibaigė, ir drabužėlio žiemai šiltesnio, o vasarai naujesnio norėtųsi…
Pasižvalgę patys pamatome dar daugiau: grindyse žiojėja duobės, langeliai visai jau sutrūniję, nėra už ką ne tik statybinių medžiagų, bet paprasčiausių saldumynų dukrai nupirkti…
Tie, kas galėtų padėti Astai ir jos dukrelei, telefono gali teirautis redakcijoje.