„Aš matau tiktai žemę, o į tai, kas apačioje, aš nesigilinu“, – pristatydama savo darbo specifiką juokauja Violeta. Moteris, save vadinanti menininke, kuria ne drabužius ar interjero dizainą, o… kapų aplinką.
Šilutės, Klaipėdos bei aplinkinių rajonų kapinėse jau penktus metus besidarbuojanti verslininkė sako, kad jos darbo sezonas prasideda ankstyvą pavasarį, vos išėjus įšalui, ir baigiasi lapkritį, kuomet žemę sukausto šaltis ir sniegas.
Energijos ir geros nuotaikos nestokojanti Violeta Vėlinių išvakarėse „Šilutės naujienoms“ papasakojo apie savo darbą, dabartines kapų tvarkymo tendencijas bei susidūrimus su anapusiniu pasauliu.
Vis daugiau granito plokščių
„Anksčiau, būdavo, žmonės kiekvieną vakarą į kapines ateina, patvarko, pašluoja, o dabar linkę kapavietes užbetonuoti, uždėti granito plokštes, užpilti skaldą“, – kalbėjo verslininkė, įkūrusi įmonę „Dangaus projektai“. Kada beateitum į kapines, granito plokšte uždengtas kapas visada atrodo tvarkingai ir nereikalauja daug priežiūros.
Gavusi užsakymą iš kliento, ji visada išklauso pastarojo pageidavimų, parodo įdomesnių darbų albumą. Suderinusi kliento norus su savo mintyse kuriamu atvaizdu, vėliau nubraižo maketą ir imasi konkrečių veiksmų. Pagal užsakovo poreikį jos įmonė gali atlikti įvairius darbus: betonuoti, kloti plyteles, pilti skaldą ar žemes, sodinti augalus ir t.t. Ypatingiems užsakymams metalines gėles ar suolelius nukaldina kalvis.
Violeta pabrėžė, kad projektuodama kapus, ji nekopijuoja konkurentų, kaskart stengiasi sukurti naują, išskirtinį vaizdą. Ir visada palieka nors mažą lopinėlį gėlėms, nes, pasak jos, kapas su augalais atrodo gražesnis, be gėlių – liūdna. Žalios dirbtinės dangos verslininkei niekada neteko dėti ir ji to nenorėtų daryti.
Pertvarkant seną kapą, klientai dažniausiai paminklą pakeičia nauju, paprastai – nedideliu. Jei žmogus palaidotas neseniai, dažniausiai statomas didesnis, brangesnis paminklas.
„Dangaus projektų“ klientai džiaugiasi ne tik gera atliktų darbų kokybę, bet ir siūlomų paslaugų įvairove. Ši įmonė gali ne tik pastayti naują paminklą, bet ir sutvarkyti seną ar naują kapavietę bei jos aplinką.
Šilutės rajone kapinių būklė nebloga
Moteris pastebėjo, kad Šilutėje ir aplinkiniuose miesteliuose žmonės gana gražiai tvarko savo artimųjų kapus. O štai Klaipėdos rajono kapinėse kai kur, Violetos žodžiais tariant, aukštos žolės akis bado. Dažniausiai kapais nesirūpina svetur gyvenantys tautiečiai.
Daugumai vyresnio amžiaus žmonių artimųjų kapų tvarkymas yra tam tikras laisvalaikio leidimo būdas. Jie turi kur nueiti, pamąstyti, susitinka su bendraamžiais, pasišneka. „Atimk iš jų tą kapinių tvarkymą, neturės kur nueiti“, – pastebėjo verslininkė.
Kapų tvarkymas per šimtmečius įaugęs į lietuvių tautos sąmonę, bet Violeta mano, jog po 30-40 metų šią pareigą kraštiečiai perleis privačių kapinių savininkams. Bus kapinės su vienodais paminklais ir apsėtos žalia veja. Jau šiais laikais vis daugiau žmonių stengiasi mažinti kapų priežiūros darbus: ant granito plokšte uždengto šeimos kapo palieka specialias vietas urnoms įleisti, gėlių sodina labai mažai. Tokių užsakymų daugėja, kremavimo nebijo ir senyvo amžiaus žmonės.
Sunkiausia tvarkyti vaikų kapus
Kapinės – rimties ir susikaupimo vieta, prisimenami išėję artimieji, neretą žmogų čia apima slogus jausmas. Ar nėra sunku dirbti tokioje vietoje?
Violeta tikina, kad jai tai yra darbas ir kūryba. Bet nors stengiasi neįsileisti jausmų į širdį, ne visada tai pavyksta.
Sunkiausia tvarkyti nesenai mirusių jaunų žmonių arba vaikų kapus. Kartą vaikščiodama po vienas kapines Violeta pamatė daug mažų vaikų kapų, o prie jų tai meškiukas, tai vėjo malūnėlis padėtas. „Tada net ašaros byrėt pradėjo“, – prisiminė.
Emociškai lengviausia ir jai, ir klientams pertvarkyti senus, prieš 20-30 metų palaidotų žmonių kapus.
Dirbdama šį darbą apie žmogaus mirtingumą ir trapumą verslininkė pagalvoja kiekvieną dieną: „Koks tas kelias trumpas: šiandien tu džiaugiesi gyvenimu, o rytoj gali ištikti nelaimė ar būti diagnozuota sunki liga“. Pasak jos, labiausiai mirties bijo senyvi žmonės, o jaunesni apie nebūtį negalvoja. Bet vaikščiodama po kapines ji mato daug palaidotų penkiasdešimtmečių – šešiasdešimtmečių.
Tiki anapusiniu pasauliu
„Kad anapusinis pasaulis egzistuoja, nepaneigsi, nes gyvenime kelis kartus yra buvę tam tikrų susidūrimų“, – paklausta apie pasivaidenimus ir dvasias prabilo Violeta.
Dirbant kapinėse vaiduoklių jai neteko sutikti, nors patyrė keletą nejaukių atvejų.
Kartą kartu su darbininkais moteris baigė tvarkyti vieną kapą Šilutėje. Buvo vakaras, bet dar reikėjo šį bei tą padaryti. Sutemo dar labiau, Violetos žodžiais tariant, nors į akį durk. Aplink tylu, ramiai plazdėjo žvakių liepsnelės ir staiga apėmė jausmas, kad kažkas ateis ir per nugarą paplekšnojęs pasakys: „Eik lauk jau“. Tai buvo ženklas, kad darbus reikia baigti laiku.
Kartą klientė paprašė iš kapavietės iškelti didelį paminklą. Vienam iš darbininkų kasant, staiga kastuvas atsitrenkė į kažką kietą. Gylis buvo nedidelis, tad nieko bloga neįtardami, pagalvojo, kad ten akmuo. Vėl pakabino kastuvą žemių ir iškasė kaukolę su auksiniais dantimis… Vėliau būtent tame objekte labai nesisekė dirbti – generatoriai lūžo, technika gedo.