Vietovėje kur apsigyvena žmonės, neišvengimai atsiranda ir kapinės. Vieta joms parenkama nuošalesnė. Seniau buvęs paprotys mirusius laidoti po bažnyčia ir šventoriuje. Žmonių skaičiui didėjant, kapinėms reikėjo daugiau vietos, todėl jas imta kelti už šventoriaus.
Jei tautiečių paklaustume, ką jiems reiškia kapų lankymas, veikiausiai suprastume, kad daugeliui tai reiškia nuoširdų norą išreikšti mirusiesiems meilę ir pagarbą.
Gausiausią Lietuvos memorialinio paveldo objektų dalį sudaro senosios kapinės, kurių priskaičiuojama apie 6000.
Tai kas apčiuopiama, svarbu tik gyviesiems
Kapinės – gyvųjų santykio, bendravimo su mirusiais vieta, kurioje vis dar norima „pasirodyti“ prieš visuomenę, pasididžiuojant marmurinėmis plokštėmis ar marmurinių paminklų aukščiu. Gal kuklumo reikėtų pasimokyti iš liuteroniškosios tradicijos?
Kalbant apie Vėlines, susidaro įspūdis, kad būtent šią dieną visų mirusiųjų vėlės būriu atvyksta į žemę aplankyti gyvųjų. Nėra aiškios priežasties, kodėl didžioji žmonių dalis per Vėlines daug dėmesio skiria kapų lankymui, kodėl tą dieną gaišta spūstyse, keliauja šimtus kilometrų, apkrauna kapus gėlėmis ir įvairių dydžių žvakėmis. Atlikus tyrimą ir psichologams susisteminus apklausos duomenis, įvardintos kelios priežastys. Pirmoji: nes tą dieną „visi“ taip daro, „visi“ eina į kapines, neša žvakes, meldžiasi už mirusiuosius. Antroji – ilgalaikė tradicija: „visada“ taip darė, „visada“ per Vėlines lankytos kapinės, tvarkyti kapai. Trečioji – nenoras liūdinti mirusiųjų. Yra tikinčių, kad Vėlinių dieną mirusieji „patikrina“, kaip gyvieji laikosi, ar juos prisimena, ar kapas tvarkingas, ar žvakelės ant jo dega. Ketvirtoji – noras „pasirodyti“ ir įrodyti sau bei kitiems: „Štai, kaip sugebu pasirūpinti!“, „Negaila laiko ir pinigų, nieko negaila“.
Buvo, yra ir bus skirtingų nuomonių. Bet viskas kas apčiuopiama (kapo išvaizda, paminklas, gėlės) vis tik svarbiausia mums, gyviesiems. Savo kaltės nebeišpirksime, o meilės visais tais dalykais daugiau nebeparodysime, bekūnėms būtybėms visa tai jau neberūpi. Išlieka tai, ką „pamatyti galima tik širdimi“, kaip sakė Antuanas de Sant Egziuperi. Tai ir yra nematomas ir neapčiuopiamas ryšys su tais, kuriuos mylėjome.
Švėkšnos seniūnijos kapinės
Švėkšnos seniūnijos teritorijoje yra 25 kapinės, iš jų – Stemplių, Inkaklių ir Vilkėno kaimuose – veikiančios.
XVII a. viduryje Švėkšnai suteikus turgaus privilegiją miestelis tapo patrauklus žydams, 1765 m. žydai sudarė pusę visų Švėkšnos gyventojų. Šiaurinėje miestelio dalyje buvo įkurtos kapinės. Tikslus palaidotų žydų senosiose kapinėse skaičius nežinomas. Žydai mirusiuosius laidojo kojomis į rytus, galva į vakarus. Kapai nebuvo apželdinami, juos lankyta praėjus mėnesiui ir metams po mirties, taip pat pagrindinių žydų švenčių išvakarėse. Žvakutes žydai stato kas kokias nori, tačiau viena tradicija, kaip sako kapinių lankytojai, būdinga visai tautai: tiek užsienyje, tiek čia gyvenančių žydų artimųjų kapus per šventes ar liūdnas sukaktis puošia akmenukai. Po kiekvieno apsilankymo vieni nuimami, dedami nauji.
Vilkėno kapinės – veikiančios, įkurtos Vilkėno I kaime. Apie jų atsiradimą tikslių žinių nėra. Kapinių amžių liudija medinė koplyčia, kurios fundatorius – kun. Kazlauskas ir apylinkės gyventojai. Koplyčia pastatyta XVIII a. pab., 1992 m. įtraukta į Kultūros vertybių registrą.
1876 m. klebono P. Staškausko rūpesčiu pastatyti puošnūs mūriniai kapinių vartai, teritorija aptverta akmenų siena. Senojoje kapinių dalyje yra Balsių, Pliaterių mauzoliejus.
Inkaklių kapinių atsiradimas siejamas su kaimo atsiradimu. Kapinės – ant kalvelės, šalia miško, į jas nutiestas keliukas.
Stemplių kaimo kapinės – Ašvos pakrantėje, amžinojo poilsio priglaudusios ne vieną kaimo gyventoją, dar vadinamos Maro kapais. Tikslių žinių apie marą Lietuvoje nėra. Istoriografijos šaltiniuose galima aptikti, kad jo būta jau XIII a. Minima, kad nuo XV a. iki XVIII a. mūsų šalies teritorijoje buvusios net 22 maro epidemijos. Daugiausia aukų nusinešė didžiuoju maru vadinamas ligos protrūkis 1710–1711 m., kai gyventojų skaičius sumažėjo trečdaliu. Kapinėse išlikęs koplytstulpis, statytas 1875 m.
Istoriniu pobūdžiu įdomios Jurizdikos kaime medžiais apaugusi kalvelė, vadinama Krono kapinėmis. Čia buvo laidojami savižudžiai ir tie, kurių neleisdavo laidoti parapijos kapinėse. Pavadinimas kilęs nuo ten palaidoto apylinkės plėšikų vadeivos, rekrūtų gaudytojo Krono.