Rambyno regioniniame parke (Pagėgių sav.) netoli legendomis apgaubto kalno esančios sovietmečiu smarkiai nuniokotos ir neprižiūrimos senosios Bitėnų-Šilėnų kapinės prašviesėjo. Jose atidengtas paminklas „Prūsų lietuvių ainiams“ įamžino visų čia palaidotų žinomų ir jau užmirštų žmonių atminimą.
Parko prižiūrėtojai, vietos bendruomenė, pasieniečiai sutvarkė apleistas kapines.
Jose atidengtas klaipėdiečio skulptoriaus Algirdo Boso sukurtas granito paminklas su lelijos ornamentu vaizduoja Šv. Mariją, gedinčią visų po žeme atgulusių šio krašto senbuvių – mažlietuvių, kurių palikuonis praūžusio karo vėtros išbarstė po visą pasaulį.
„Norėjau, kad darbas primintų anapilin išėjusius bitėniškius ir atspindėtų sudėtingą šio krašto istoriją“, – kalbėjo Mažosios Lietuvos praeičiai neabejingas menininkas, dar sovietmečiu sukūręs originalių formų paminklą anapus Nemuno gyvenusiam lietuvių raštijos pradininkui Martynui Mažvydui, kuris dabar puošia Klaipėdos skulptūrų parką. Ne vieno iškilaus Mažosios Lietuvos veikėjo ir šviesuolio atminimą A.Bosas įamžino savo mažosios plastikos darbuose – medaliuose, bareljefuose.
Netoli Rambyno kalno esančiose Bitėnų-Šilėnų kapinėse aplinkinių kaimų kelis šimtus metų laidojo savo artimuosius. Ką tik atidengtas paminklas kai kam priminė kitą Prūsų Lietuvos įžymybę – Klaipėdos Teatro aikštėje ant granito kolonos stovinčios Toravos Anikės skulptūrą. Tarpukariu, kai Vokietiją buvo aneksavusi Klaipėdos kraštą, Anikės skulptūra mįslingai pradingo iš aikštės. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, miesto simboliu tapęs paminklas atkurtas ir grąžintas į senąją vietą.
Paminklą „Prūsų lietuvių ainiams“ pašventinęs Vilkyškių evangelikų-liuteronų bažnyčios kunigas Mindaugas Kairys, prisiminė, jog šiose kapinėse palaidota daug garbingų žmonių.
Čia ilsisi ir Mažosios Lietuvos patriarchu tituluojamo visuomenės veikėjo, šviesuolio, knygas ir laikraščius Bitėnuose leidusio spaustuvininko Martyno Jankaus brolio šeima. Apleistas kapines pirmoji suskato tvarkyti prieš keletą iš JAV į gimtinę sugrįžusi jo vaikaitė – 87 metų Eva Jankutė-Gerola.
Prie Nemuno įkurtos Bitėnų-Šilėnų kapinės neišvengė tragiškos lemties – po karo vandalai jas rausė, daužė kryžius, antkapius, o po to sulygino su žeme. Apie tai, kad čia palaidoti žmonės, dar ne taip seniai primindavo tik keli kauburėliai. Bitėnų apylinkėse artimųjų kapų ieškojusi E. Jankutė išvydo tik mišku apžėlusius kapines. Moterį pašiurpino žinia, kad iš kitur atsikėlę naujakuriai čia grybaudavo.
Kapinės labiausiai nukentėjo 1972 metais – jas nusiaubė Rambyno kalno apylinkėse Napoleno kariuomenės neva paslėptų lobių ieškoję sovietiniai kariškiai. Mažlietuvių kapavietes rausė iš Leningrado atgabenta sunkiasvorė technika, miško keliai iki pat Mikytų kryžkelės buvo aptverti ir saugomi, kad niekas nematytų, kaip siautėja kapų plėšikai. Po to kapines dar siaubė ir vietiniai lobių ieškotojai.
„E. Jankutės rūpesčiu buvo iškirsti medžiai, kapinės aptvertos tvora, pastatyti vartai, lenta su čia palaidotų žmonių pavardėmis. Kapinių tvarkytojai atkasė keturiolika paminklų ir kryžių liekanų. Visos nuolaužos nuvalytos ir pritvirtintos prie išlikusių antkapių. E. Jankutė savo lėšomis parėmė ir paminklo statybą. Dabar kapinės prižiūrimos ir čia lankosi turistai. Jei tokių fundatorių atsirastų daugiau, Pagėgių savivaldybei nereikėtų raudonuoti dėl 133 apleistų senųjų kapinių“, – pasakojo Rambyno regioninio parko kultūrologė Giedrė Skipitienė.
E. Jankutės svajonė – pastatyti paminklą dar vienam anapus Nemuno gyvenusiam dvasininkui ir švietėjui M. Mažvydui, kurio kapas neišliko. Manoma, kad pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ autorius palaidotas ten, kur darbavosi visą gyvenimą – Ragainės bažnyčios šventoriuje. Sovietmečiu ši bažnyčia buvo paversta sporto sale.
Bitėnų-Šilėnų kapinės priklausė buvusiai Ragainės parapijai, tad vietiniai gyventojai, persikėlę per Nemuną, meldėsi M. Mažvydo žingsnius menančioje bažnyčioje. Ją nuo kapinių skiria vos vienas kilometras.
