Kapinių šventė: pagarba mirusiems, džiaugsmas gyvenantiems

Kkapiniu svente_3Yra daug dalykų, kurie jungia įvairiuose kraštuose gyvenančius evangelikus. Kapinių šventės yra Baltijos šalių evangelikų tradicija, gyva iki šiol, šias šventes švenčia liuteronai, reformatai, baptistai.
Liuteronai turi atskirą Kapinių šventę. Galime spėti, kad ši tradicija užsilikusi iš sovietinių laikų, kai galiojo draudimams lankytis bažnyčiose, o kapinėse melstis nebuvo draudžiama.

Lietuvoje yra nemažai evangelikų kapinių, daugiausia buvusios Mažosios Lietuvos teritorijoje. Šios kapinės kitokios nei katalikų. Nuo seno jose buvo statomi kuklūs mediniai, metaliniai kalti ar lieti savitos ornamentikos kryžiai, tvorelės. Po Pirmojo pasaulinio karo trūkstant metalo, atsirado ir betoninių antkapių, o pastarieji laikai atnešė dar didesnių naujovių – kai kur statomi dideli marmuriniai paminklai.

Saugų seniūnijoje yra apie 40 evangelikų kapinaičių, nes beveik kiekvienas kaimas turėjo savas. Daugumą senųjų kapinių nuniokojo laikas, kai kur pasidarbavo ir nedorėliai. Ant antkapių likę ar kapinių vartų užrašai – ištisa kultūrinio paveldo istorija.
Siekiant išsaugoti šį paveldą, Saugų seniūnijoje dirbantieji visuomenei naudingus darbus nukreipiami tvarkyti senąsias evangelikų kapines. Seniūnija prižiūri apie 25 kapinaites.

Evangelikai liuteronai mirusiuosius pagerbia Kapinių šventėse, sekmadienį kartu su kunigu jose meldžiasi ir gieda. Kapinių šventė – ne tik mirusiųjų prisiminimas, gyvųjų susitikimas, bet ir laikas susimąstyti apie savo gyvenimo laikinumą.

Gegužės priešpaskutinį sekmadienį Kapinių šventė vyko Saugų seniūnijos Kukorų kapinaitėse. Šišioniškiai ir iš toliau suvažiavę būriavosi prie mirusiųjų kapų, džiaugėsi, kad gali susitikti. Gražiai tvarkomos kapinaitės, apsuptos miško, jungė dvasios bendrystei ir susimąstymui. Pamaldoms vadovavo kunigas Mindaugas Žilinskis. Susirinkusieji klausėsi pamokslo, meldėsi ir kartu giedojo. Liuteroniškos giesmės nėra graudžios, jos kupinos vilties ir džiugesio.

„Po ilgo laiko susirinkome į šventą poilsio vietą, į kurią šimtmetį atlydime brangius artimuosius, kartą metuose susirenkame bendrystei. Kiekvienas eidamas į dvasios bendrystę, pasijaučiame esą trupučiuką aukščiau rūpesčių, sunkumų. Šiandien būdami kartu galime stabtelti akimirką. Tik tokioje vietoje supranti, kad esi trapus, laikinas. Pažvelgę į paminklus, raides ir skaičius, prisimename ne tik žmones, bet ir gyvenimą su jais, liūdesį ir džiaugsmus. Šiuo metu, kai esame sustoję savo laike, suėję čia dar aiškiau suprantame savo laikinumą. Galėdami būti kartu, priimame tai kaip dovaną“, – kalbėjo kunigas.

Šventė užbaigta pabendravimu už kapinių ribos.