95-erių jubiliejus pasibeldė ir į vienos seniausių Šilutės seniūnijos Sausgalvių kaimo gyventojų Elzės Lukošienės sodybos duris.
Tikrąją gimtadienio dieną – rugpjūčio 10-ąją senolė, sutikdama svečius iš rajono Savivaldybės ir seniūnijos, laukė ir netrukus užsuksiančių giminaičių. „Gyvenimas nebuvo lengvas, nėra lengva ir dabar“, – prisipažino jubiliatė, kilusi iš devynių vaikų šeimos, užaugusi 5 brolių ir 3 seserų apsuptyje.
Buvo Karalienė
Įžengę per ilgaamžės namų slenkstį pirmieji ją pasveikinti suskubo rajono mero pavaduotojas Algirdas Balčytis ir seniūno pavaduotojas Algirdas Ivanauskas. Jie klausė, ką ilgaamžė valgo, ką geria, kad taip gerai atrodo. Anot A.Balčyčio, turbūt gyvenimas gamtos apsupty, šalia vandenų ir pievų, suteikia papildomų jėgų bei sveikatos.
Šiandien p.Elzė savo dienas leidžia tarp geradarių globėjų iš Šilutės socialinių paslaugų centro struktūrinio padalinio Dienos socialinė globa ir slauga namuose darbuotojų. Moterį kasdien aplanko socialinės darbuotojos, slaugytojos, kai reikia, užsuka ir masažuotoja. Mamą aplanko ir vaikai – 2 sūnūs ir dukra, gyvenantys kiek tolėliau.
Anot Gardame gimusios Elzės, jos gyvenime būta ir džiaugsmų, ir nusivylimų. Baisiausia – išgyventos net keturios skaudžios netektys: palaidojo tris vyrus ir jaunėlį sūnų Joną.
„Turėjau tris vyrus, ir jie visi iki manęs nebuvo vedę. Vadinasi, nė vienos šeimos neišskyriau“, – prisipažino jubiliatė, pasakodama apie praeitį. Bet, pasak moters, visi jos vyrai jau po žeme. Pirmasis, 20 metų vyresnis vyras, Elzę, dar jauną, gyvybe ir motinyste trykštančią moterį, paliko vos po kelerių bendro gyvenimo metų. Tąkart 20-metei moteriai su nuo džiovos mirusiu vyru reikėjo atsisveikinti sūpuojant ant rankų pirmagimį.
Senolė savo ne itin lengva praeitimi dalinosi ir prisimindama džiugius faktus. „O juk buvau ir Karalienė, nes ištekėjau už Karaliaus“, – atviravo ji apie pirmąją savo pavardę, įgytą po santuokos.
Palaidojo sūnų
Prieš kelerius metus Elzę sugniuždė netikėta žinia apie jauniausio sūnaus Jono mirtį. „Buvo geras, rūpestingas, mielas sūnus, labai mane mylėjo. Prieš savo mirtį jis vis kalbėjo, kad išvažiuos į užsienį, užsidirbs ir kapitališkai sutvarkys mūsų namus“, – pasakojo senolė.
Prisiminė ji ir mirusio sūnaus žmonos žodžius, kad vyras, vykdamas užsidirbti namo remontui į Ispaniją, tarsi nujausdamas, jog niekada nebesugrįs, visą kelią verkė.
Svetimoje šalyje Jonas mirė netikėtai, tiesiog susmuko eidamas link traktoriaus.
Sunkiai dirbo
Kalbėdama apie ilgus nugyventus metus, garbinga ilgaamžė prisipažino, jog jie nebuvo lengvi, teko daug dirbti. Kad namuose nieko netrūktų, moteris keliolika metų sunkiai dirbo sanitare Šilutės ligoninės Chirurgijos skyriuje.
Laisvalaikiui Elzė taip pat rasdavo laisvą minutę. Patys mėgstamiausi užsiėmimai buvo megzti ir siuvinėti. Net ir dabar užsukusieji į namus pas ilgaamžę pamatytų jos spalvingus rankdarbius: langus puošiančias gėlėmis išsiuvinėtas užuolaidėles, patiestas staltiesėles, servetėles.
„Labai daug siuvinėjau ir mezgiau, o per tai ir akis praradau“, – prisipažino 95-erių senolė, kuri pagal savo amžių mato neblogai, tačiau dažnai akyse jaučia skausmą.
Atsisveikindami su jubiliate ir užleisdami vaišėmis nuklotą stalą netrukus užsuksiantiems giminaičiams, Savivaldybės atstovai linkėjo sveikatos ir jėgų. Išvykdami jie linksmai priminė, kad ilgaamžė jau galinti ieškoti muzikantų ir su trankia muzika bei dainomis sveikintojų laukti po 5 metų, kuomet jau minės savo 100-metį.