Kaip jau ankstesniame straipsnyje („Šilutės naujienos“ Nr. 57 (1122), 2014 m. rugpjūčio 1 d.) minėjau, kad Rusnė buvo viena iš aktyviausių vietovių 1914 metų rudenį ruošiantis atremti caro kariuomenės puolimą Rytų Prūsijoje.
Dėl prasidėjusio karo buvo atsisakyta iškilmingo Rusnės tilto, pavadinto buvusio apskrities viršininko dr. Peterso vardu, atidarymo. Nors Rusnė ir nebuvo užimta, tačiau karo sunkumai neaplenkė nei vieno kaimelio, tuo labiau – miestelių.
Rusnė išleido savus pinigus
Visuotinės mobilizacijos metu šeimos netekdavo vyro maitintojo arba jaunų darbininkų. Kadangi didžiuosiuose Vokietijos miestuose trūko maisto, provincijos žmonės privalėjo dalį maisto produktų atiduoti valstybei.
Šilokarčemos apskrityje buvo įsteigtos 10 jaunimo karinio mokymo kuopų ir viena jų veikė Rusnėje, vietos gyventojai privalėjo ją išmaitinti. Nuolat buvo renkamos piniginės aukos, vario, žalvario, geležies laužas. Vietos bendruomenės šelpė našles ir našlaičius, karo invalidus.
Žmones taip pat labai slėgė didelė infliacija. Jau karo pradžioje išnyko iš apyvartos nikelio ir sidabro monetos. Nikelio dirbiniai buvo naudojami karo reikmėms – kaip žaliava geros kokybės metalui gaminti, o sidabro monetas pati valstybė išėmė iš apyvartos. Dalį tokių monetų gyventojai suslėpė.
1917-1919 metais buvo išleistos cinko ir aliuminio monetos, tačiau kasdienei smulkiai apyvartai to neužteko, aprūpinti periferiją darėsi vis sunkiau ir sunkiau, tuo labiau kad pinigų kursas labai svyravo, keitėsi ne dienomis, o tiesiog valandomis.
Bandant išvengti pinigų trūkumo buvo pradėta tiesiog vietose leisti vadinamuosius „vargo pinigus“ („Notgeld“). 1919 metais tokie „vargo pinigai“ pasirodė ir Rusnėje.
Taigi šiuo metu šventėse naudojami vadinamieji „Rusnės pinigai“ buvo Pirmojo pasaulinio karo metu cirkuliavę vietos piniginiai vienetai. Jie nedžiugino gyventojų, kad ir kokie spalvingi buvo.
Atminimo lenta ir paminklas – žuvusiems pagerbti
Iš Rusnės parapijos Vokietijoje, Rytų ir Vakarų frontuose, žuvo 182 vyrai. Pagerbiant žuvusiuosius 1917 metų vasarą buvusiose kapinėse, prie bažnyčios, Rusnės bendruomenė nutarė įrengti didvyrių giraitę (Heldenheim) ir pastatyti paminklą. Paminklo statybos išlaidos buvo padengtos iš parapijiečių įnašų ir aukų.
1918 m. vasarą paminklo statyba buvo baigta. Šventoriui ir paminklui tinkamai prižiūrėti vienas iš turtingiausių Rusnės gyventojų – medienos pirklys Ernstas Anckeris įsteigė fondą, kurį pavadino savo sūnaus Fritco Anckerio vardu. („Fritz Ancker – Fond“) Šis jo sūnus Pirmojo pasaulinio karo metu žuvo Rytų Afrikoje.
Tėvas Ernstas Anckeris taip pat pasirūpino, kad Rusnės bažnyčios išorinėje sienoje būtų įtaisyta marmurinė plokštė, kurioje buvo iškaltos visų kare žuvusių 182-jų parapijiečių pavardės ir vardai. Ši marmurinė plokštė ir paminklas buvo atidengti 1919 m. spalio 12 dieną, minint bažnyčios įkūrimo 500 metų sukaktį.
„Iškilmėse dalyvavęs Karaliaučiaus generalinis superintendentas Gennrichas pareiškė, kad tai – vertingiausias Rytų Prūsijos provincijos paminklas žuvusiems kariams atminti“, – taip rašoma Bittens ir Zembritzki knygoje „Šilutės apskrities istorija“, o mums perteikė žinomas kraštotyrininkas a.a.Petras Jakštas. Šį įvykį mums primena atvirutė, publikuota interneto svetainėje www.miestai.net.
Išlikusį paminklą rusniškis kalvis Raimondas Keterius šiais metais papuošė gražiu kaltiniu metalo kryžiumi. Didvyrių giraitė išaugo į tikrą girią. Išliko ir marmuro plokštės puošyba ant bažnyčios sienos, deja, pavardės išsitrynė.
Visa tai ir primena mums Pirmąjį pasaulinį karą Rusnėje.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Istorija.”
Rašyti atsakymą