Nušurmuliavo, nudundėjo tradicija tapusi kasmetinė Kaziuko mugė, gausiausią būrį amatininkų, meno kolektyvų ir pirkėjų sutraukusi į Vilnių. Tuntais sostinėn sugužėjo gausios žemaičių pajėgos – žmonės kalba, kad Vilniuje, kur tik bepasisuktum, visur galėjai šią šnektą girdėti.
„Šilutės naujienas“ pasiekė informacija, kad šventinis šurmulys dar nesibaigia. Šį savaitgalį pasidžiaugti pavasariu kviečia Kaziuko mugės ir Kaune, ir Airijoje.
Renginį Airijos lietuviams ves šilutiškis, renginių organizatorius ir vedėjas, puikiai žinomas visuomenininkas Marijus Budraitis. Dvi dienas truksiančią mugę įgarsins šilutiškis Algirdas Skripkauskas.
Išeiviai tradicijų nepamiršta
Airijos Kaziuko mugės organizatorė, pramogų ir idėjų studijos „Five Star Fun“ vadovė Edita Nyork džiaugėsi galimybe šiemet surengti dar didesnę ir gražesnę šventę Airijoje gyvenantiems lietuviams.
„Pernai mūsų organizuota mugė sulaukė labai didelio pasisekimo, tačiau lankytojai sunkiai tilpo į salę. Šiemet užsibrėžėme didesnį tikslą – pavasarines Kaziuko mugės linksmybes lankytojams ruošiame didžiausioje Airijos parodų arenoje“, – sakė ji.
Nuo pat šeštadienio 12 valandos dienos RDS rūmuose Kaziuko mugės lankytojus džiugins tradicinė prekyba bei visą savaitgalį vyksianti programa, kurioje gyvai savo atsivežtais instrumentais gros „Jonis“, pasirodys ansamblis „Balius“, taip pat vyks įvairiausios loterijos, rungtys, aukcionai, akrobatikos pasirodymai bei užsiėmimai vaikams.
Iš mugės, kaip žinia, nevalia išeiti tuščiomis – žmonės galės nusipirkti tradicinių rankų darbo papuošalų, verbų, pintų krepšių ar molinukų. Daugelis jų į Airiją atvyks iš Lietuvos. Taip pat bus kviečiama skanauti ir pirkti įvairiausių lietuviškų maisto produktų: ekologiškos arbatos, rūkytos žuvies, skalsios mėsos ir dar daug visko. Išalkę pilvus galės palepinti tokiais nepakeičiamais lietuviškais kulinariniais šedevrais kaip naminis kugelis, žirniai su spirgučiais ar šaltibarščiai.
M.Budraičio iniciatyva į Kaziuko mugę atvykę tautiečiai bus kūrybingai suskaičiuoti. Kiekvienas, pirkdamas bilietą, gaus lietuvišką savo regiono – Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ar Suvalkijos, vėliavėlę, kurią turės įsmeigti prie savo miesto fojė pakabintame didžiuliame Lietuvos žemėlapyje.
„Šventės programoje numatyti lietuvių išeivių folkloro kolektyvų pasirodymai, įvairūs su Kaziuku susieti žaidimai. Tačiau esmė, ko gero, yra proga pabūti drauge, susiburti krūvon, nes žmonės ilgisi gimtinės“, – pasakojo šilutiškis.
Pažindino mažuosius
Taigi, kas Airijoje, kas Vilniuje šurmuliavo, tačiau yra ir tokių, kurie Kaziuko mugės dar net savo akyse nėra regėję. Todėl norėdama supažindinti su Kazimierinių papročiais ir tradicijomis, Žemaičių krašto etnokultūros centro etnografė Adma Baltutienė, padedama Degučių kaimo folkloro ansamblio „Pilutė“ ir Žemaičių Naumiesčio mokyklos – darželio teatro raiškos būrelio, miestelio bibliotekoje surengė edukacinę popietę „Važiuojam į Kaziuką“.
Įvairius paukščių pašnekesius pamėgdžiodami, renginį pradėjo Žemaičių Naumiesčio mokyklos – darželio teatro raiškos būrelio artistai.
„Ar žinojote, kad kovo 4-oji, vadinama ne tik Kazimierinėmis, bet ir kreivavėžiu?“, – į renginį sugužėjusių vaikų klausė galbūt būsimieji aktoriai.
Mažieji sužinojo, kad Kazimierinės dar vadinamos ir Kovarnių diena, o ši sena lietuvių šventė yra skirta pavasariui pašlovinti.
Senoliai šią dieną patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Kai kur būdavo patariama gyvulius išleisti į lauką. Tikėta, kad jie greičiau augs, bus atsparesni ligoms, ištvermingesni.
„Mama pasakojo, kad nuo tos dienos po lašais jau gali atsigerti ne tik gaidys, bet ir veršis. O žmonės sakydavo, kad šią dieną vieversys išgieda pirmą giesmę ir sniegas ima tirpti dar sparčiau“, – vienas per kitą klegėjo
vaikai.
Kad į edukacinę popietę susirinkusiems draugams laikas neprailgtų, mintos mįslės ir primintos gražiausios skaičiuotės: „Strykt pastrykt, tralialia, kuris liks – tas gale“, „Šoko kiškis per virvutę ir įkrito į balutę, bėk bėk paskubėk, lipt iš balos jam padėk“.
Ne tuščiomis grįžti – garbės reikalas
Etnografė A.Baltutienė pasakojo, kad iš Kaziuko kermošiaus anksčiau niekas namo tuščiomis negrįždavo – būtinai bent jau baronką su skyle per vidurį parsiveždavo. Kas bagotesni buvo – ir daugiau visko vežimuosna prisikraudavo: kubilų, statinių, geldų, puodų, stalo įrankių, lininių staltiesių ir visokių kitokių grožybių.
Kadangi Kazimierinės – prieš Šv. Velykas, apstu mugėse ir verbų būdavo. Ne džiovintų, kokias esame dabar įpratę pirkti, o „gyvų“ – žaliuojančių. Žemaitijoje ir Suvalkijoje verbos komponuotos iš kadugio šakelių. Žemaičiai prie kadagio dar pridėdavo alyvos, tujos ar beržo šakelę. O gyvenantys prie rubežiaus, šalia sienos su vokiškąja Pamario krašto dalimi, verbas gamindavo iš visada žalių mirtų.
Kazimierines 1904 m. pirmą kartą žmonės Vilniuje suorganizavo drauge 
su bažnyčia, tad pirmasis dalykas, kuriuo imta prekiauti šalia pastarosios buvo šventųjų paveikslėliai, statulėlės.
„Kadangi žmonės į labai gerą, linksmą šventę ateidavo, ant daugelio parduodamų daiktų puikuodavosi širdelės ir meilūs užrašai“, – pasakojo A.Baltutienė.
Per Kaziuką ne tik Kaziams, Kazimierams, Kazėms, Kazytėms ir Kaziūnėms šventė būdavo. Švente labai džiaugdavosi vaikai. Dažnai tėvai, jeigu iš tolimesnio Lietuvos kampelio važiuodavo, vaikus namie palikdavo, o šie būtinai prašydavo jiems parvežti molinių švilpynių. Pirmosios švilpynės buvo labai paprastos – molinės, vėliau jas imta gaminti ir iš kitokių medžiagų, spalvinti. Tačiau visos išlaikė pagrindinę paukščių formą.
Suėjęs į bendrą būrį džiaugdavosi ir jaunimas. Senesniais laikais, pasak etnografės, mergelės su berneliais taip paprastai, kaip dabar, bendrauti negalėjo, tad puiki išeitis dėmesį parodyti buvo šokiai.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba.”