Keletas įdomių faktų apie Žolinės šventę

zol2Šiandien Žolinė, Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė. Tai vasaros pabaigos šventė, kuri švenčiama dvejopai – pagal krikščioniškas ir pagal senovės baltų tradicijas.

Senoliai sakydavo, kad jei tą dieną rankose neturėsi gėlių, tai tą dieną velnias įduos savo uodegą į rankas.

Keletas įdomių faktų apie šią šventę:

*Per Žolinę buvo laikytasi panašių papročių kaip ir per Kūčias. Juk Žolinė – tai padėkos diena, kai valgomos ankstyvosios bulvės ir grybai, uogos (iš jų virtos uogienės), skinami žalumynai salotoms ar kitų valgių pagardams. Prie stalo susirinkdavo visa šeima.

*Vienas įdomiausių šventės atributų – Žolinės puokštė. Nuo seno į ją dedama kuo daugiau ir kuo įvairiausių augalų. Šiai puokštei tinka viskas: kietis, medetkos, mirtos, nasturtos, jurginai, kraujažolės, rugiagėlės, jonažolės, ramunės ir kitos lauko gėles bei rugiai, avižos ir net daržo gėrybės.

*Žolinės puokštė dažnai lyginama su pasaulio medžiu. Juk nuo senų laikų lietuviai tikėjo gamtos ir augalų galia.

Zol1*Į Žolinės puokštę būtinai reikia įdėti tai, ką žmogus augino. Žemaitijoje į ją dėdavo piktdagį (jis simbolizuoja Jėzaus Kristaus kančią), parsinešę šį piktdagį sodindavo į dirvą aukštyn šaknimis. Buvo tikima, kad po šio ritualo iš dirvos išnyks piktžolės.

*Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą Žolinių arbatą.

*Pašventinta puokštė (kaimo žmonės atneša pašventinti naujojo derliaus gėrybes ir žolynus) laikoma pagarbiai, ji sudžiovinama ir užkišama namuose (kaimo gryčioje) už šventųjų paveikslo. Išdžiūvusios puokštės naudojamos užėjus perkūnijai, žmogui ar gyvuliui susirgus ja smilkomi namai, taip pat nuo maro, bado, gaisro bei kitų negandų. Pavyzdžiui, vos nugriaudėjus perkūnijai, ne tik smilkinama žolynais, bet ir geriamos jų arbatėlės. Šios žolelės dar buvo dedamos mirusiajam į pagalvę, kad palydėtų sielą į kitą pasaulį.

*Nuo seno Žolinės puokštėse tarp dekoratyvinių augalų neatsitiktinai atsidurdavo tuo metu rinkti tinkamos vaistažolės – mėtos, vaistinės melisos, diemedžio šakelės su lapais, didžiosios nasturtės žiedai, vaistinis balzaminas. Šie ir kiti per vasarą sukaupti ir išsaugoti žolynai gelbėja netikėtai susirgus: vieni – peršalus, kiti – karščiuojant, treti – sutrikus virškinimui ar užpuolus kitam negalavimui.

 

*Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado – karste buvo tik daugybė gražių gėlių.„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Taip apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį – bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, biblinį slibiną, simbolį. Marijos dangun ėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus.