Prieš 95 metus mūsų krašte vyko Lietuvai svarbūs įvykiai: 1922-ųjų gruodį susikūręs Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas gruodžio 18 d. Klaipėdoje surengė pirmąjį posėdį, o netrukus būstinę perkėlė į Šilutę. Ši organizacija, sudaryta iš pasišventusių lietuvininkų, buvo svarbiausia atkurtos Lietuvos valstybės pagalbininkė atsikovojant Klaipėdos kraštą. 1923 m. sausio Klaipėdos krašto sukilimas – viena lemtingiausių Lietuvos istorijos datų, pagal savo reikšmę stovinti greta Mindaugo karūnavimo, Žalgirio mūšio, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios.
Politinė situacija?
Lietuva 1918 metų vasario 16-ąją paskelbusi Nepriklausomybės atkūrimo aktą, susidūrė su kaimyninių šalių karine agresija. Lietuva beveik vienu metu trijuose frontuose kovojo už savo jaunos valstybės išsaugojimą: prieš Latvijoje dislokuotus baltagvardiečių bermontininkų pulkus, prieš bolševikinės Rusijos ir pilsudskinės Lenkijos intervenciją. Bet vadovybė puoselėjo planus atgauti Klaipėdos kraštą.
Mažoji Lietuva nuo seno buvo lietuviškas kraštas. Šios žemės buvo pavaldžios Lietuvos karaliui Mindaugui, jas, kaip ir visą Mažąją Lietuvą, savo žemėmis laikė kunigaikščiai Algirdas, Kęstutis, Vytautas. Klaipėdos kraštas, nepaisant kelių šimtų metų vokiečių valdymo, išliko lietuviškas. 1925 metais čia gyveno 141 tūkst. gyventojų, iš jų 64 tūkst. vokiečių, 37 tūkst. lietuvių ir 34 tūkst. „memelenderių“ („klaipėdiečių“).
Remiantis I pasaulinį karą baigusia 1919 m. Versalio taikos sutartimi, Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo karą pralaimėjusios Vokietijos ir turėjo atitekti Lietuvos valstybei. Tačiau apsispręsta jį perduoti Antantei, kraštą pavesta administruoti Prancūzijai. To meto Lenkijos užsienio politikai skleidė nuomonę, kad lietuviai yra nepajėgūs turėti savo valstybę.
1920 m. kovo 20 d. iškilmingame Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje į Tarybą priimti Prūsų Lietuvių Tautos Tarybos atstovai, o tai simboliškai reiškė prūsų lietuvių prisijungimą prie Didžiosios Lietuvos. 1921 m. lapkričio 11d. Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, reikalaujančią Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. 1922 metų spalį Paryžiuje vykusioje Ambasadorių
konferencijoje Mažosios Lietuvos tautinės tarybos delegacija pareikalavo, kad Antantė perduotų Klaipėdos kraštą Lietuvai.
Šie įvykiai rodo, kad Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuviai nuosekliai ėjo prie pagrindinio tikslo Ś abiejų Lietuvos dalių susijungimo.
Ambasadorių konferencijai nieko nenusprendus, mažlietuviai iškėlė sukilimo prieš Klaipėdos krašto valdytojus idėją. Kadangi vienų Mažosios Lietuvos lietuvių pajėgų būtų buvę per maža, jie paprašė paramos iš Lietuvos valstybės. Tuometinis Šaulių sąjungos vadas Vincas Krėvė – Mickevičius pažadėjo jiems Lietuvos šaulių talką ir tarpininkavo slaptose derybose su ministru pirmininku E.Galvanausku. Vyriausybės posėdyje buvo pritarta rengtis sukilimui.
1922 m. gruodžio 18 d. Mažosios Lietuvos tautinės tarybos nariai, slapta susirinkę Klaipėdoje, suformavo Vyriausią Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą. Buvo įkurta 12 Gelbėjimo komiteto skyrių: Šilutėje, Pagėgiuose, Katyčiuose, Lauksargiuose, Plaškiuose, Rukuose, Priekulėje, Rusnėje, Kintuose, Smalininkuose, Sauguose, Doviluose. Mitinguose buvo pasisakoma už jungimąsi su Lietuva.
Kaip rašo istorijos tyrinėtojas, žurnalistas Pranys Alšėnas, viso Mažosios Lietuvos sąjūdžio priekyje stojo užgrūdintas lietuvybės kovų veteranas M.Jankus, organizavęs Mažosios Lietuvos lietuvių jėgas lemiamam momentui. Jis numatė, kad be griežtų priemonių Klaipėdos kraštas Lietuvai nebus perduotas, todėl nurodinėjo, kad reikia imtis ginklo.
1923 m. sausio 9 d. Šilutėje Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininku buvo išrinktas M.Jankus. Tą pačią dieną, komitetui davus ženklą, prasidėjo Klaipėdos krašto lietuvių ginkluotas sukilimas. Vyriausiasis gelbėjimo komitetas paskelbė, kad tolesnį Klaipėdos krašto valdymą jis ima į savo rankas.
Sukilimui pritarė ir organizacinę – karinę paramą jo vykdymui suteikė Lietuvos Vyriausybė. Komitetas mobilizavo apie 300 mažlietuvių sukilėlių, kuriems buvo pavesta žvalgyba, nepatikimų policininkų nuginklavimas, policijos ir administracijų būstinių sargyba. Naktį į sausio 10-ąją Klaipėdos krašto administracinę sieną peržengė sukilėlių talkininkai iš Lietuvos valstybės: 455 šauliai, apie 300 gimnazistų, 40 karininkų ir paskutiniu momentu pastiprinimui pakviestų civilių 584 kareivių – savanorių iš reguliariosios kariuomenės – iš viso beveik 1400 kovotojų. Sukilėliai rimtesnio pasipriešinimo iš prancūzų pusės nesutiko.
1923 m. sausio 15-osios naktį sukilėliai atakavo uostamiestį, susirėmimų metu žuvo 12 sukilėlių. Klaipėdos krašto vyriausiasis komisaras Gabrielis Petisnė su visa apsauga pasidavė. Buvo pasirašytos paliaubos ir iškelta trispalvė. Taip sutelktomis Lietuvos šaulių, karių savanorių ir lietuvininkų pastangomis 1923 m. sausio 15 d. sukilimas sėkmingai baigėsi. Lietuvos valstybė atgavo Klaipėdos žemę ir tapo jūrine valstybe, likviduoti sudėtingi lenkų ir prancūzų politikų planai Klaipėdos krašte.
Krašto gyventojų seimas Šilutėje
Sukilėliams užėmus Klaipėdą Vyriausiasis gelbėjimo komitetas 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje sušaukė krašto gyventojų seimą, kuriame deklaravo Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos. P.Alšėnas pasakoja, kaip vyko šis istorinis įvykis.
„Seime dalyvavo visų Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetų nariai ir politinių bei ekonominių organizacijų atstovai, atvyko daug svečių. <…> 15 val. 45 min. Seimo posėdį atidarė Vyriausiojo Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas Martynas Jankus. Jis pasveikino Seimą ir pareiškė, kad šioji valanda turi ypatingos svarbos visai lietuvių tautai. <…>
„Brangūs viengenčiai! Šiandien gyvenam prakilnią valandą. Visi mes, kurie šios dienos esame sulaukę, dėkavokim Dievui, nes tai, kas vyksta šiandien, kartojasi tik per šimtus metų. Visi žino, kaip mūsų giminė buvo svetimųjų mindžiojama savam krašte ištisus 500 metų. Mūsų tėvų tėvai ir mes patys iki šiai dienai nešėm sunkų jungą. Paskutinėmis dienomis, kad ir dantis sukandę. Gal dabar pasaulis pamatys mūsų skriaudą ir pripažins mums teisę ¢ teisę susitvarkyt mūsų gyvenimą pagal WiIsono 14 punktų. Bet veltui buvo mūsų laukimas. Mūsų viešpačiai tyčiojosi iš mūsų teisių, atėmė iš mūsų ir tas pačias teises, kurios Versalio sutartimi buvo mums ant popieriaus pripažintos. Našta, kuri mus prislėgė, liko nepakeliama. Mūsų balsas ¢ liko lyg šaukiančiųjų tyruose balsu. Beliko vienatinė teisė ginklas, kurio ir tvėrėmės.
Kas šiomis dienomis įvyko to visi esat liudininkai. Visi ar šiokiu ar tokiu būdu – dalyvavot mūsų tautos gyvybės kovoj. Momentas buvo toks, jog dabar, ar niekuomet. Susidarius Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui, taip jau ir kiti žmonės, kuriems rūpėjo lietuvių giminės laimė, griebėsi šios paskutinės priemonės savo pajėgomis nuversti slegiančią svetimųjų naštą.
Jie savo pasiruošimo neskelbė pasauliui. Nesigyrė. Bet lyg anie Afrikos būrai, jie tykią, ramią naktį sudarė šventą sutartį ir ant rytojaus parodė savo prispaudėjams, kaip galinga yra tautos valia, kuomet ji nebeteko kantrybės. Vieną gražią naktį jūs išgirdot ginklų gandą. Tai buvo ne bailūs medžiotojai, ne prietikio ieškotojai, bet pakeltas ginklas už savo gyvybės galią.
Kiekvienas ginklas reikalauja aukų. Mūsų karžygiai tai gerai žinojo. Bet vis tiek apsiėmė kovoti. Jie vieną dieną išvalė Klaipėdos kraštą ir geležiniu ratu apsupo Klaipėdos miestą. Visame krašte nieks neprieštaravo šitam šventam sukilimui, nes visi gyventojai buvo ištroškę išvadavimo.
Kitaip buvo Klaipėdos mieste, tame mūs pavergimo lizde, kur, vardan santarvės, buvo uždėję mums naują jungą prancūzai, kuriems buvo pavesta sugrąžinti mums mindžiojamas teises. Bet prancūzai pasisamdė vokiečių atėjūnus ir išdalino jiems ginklus, priversdami juos, kad su kulkosvaidžiais žudytų mūsų vaikus. Bet ugnis ir kulkosvaidžiai jiems nieko nepadėjo.
Karžygiai kovotojai žinojo savo uždavinį ir lyg kiškius išvaikė mūsų engėjus. Sendvaryje jie pagavo patį vadą prancūzą, kuris vedė prieš mus vokiečių žandarus. Tai yra istorinis faktas, kad prancūzai, kartu su vokiečių žandarais, buvo paimti lietuvių nelaisvėn. Mūsų karžygių spaudžiami priespaudos gynėjai – subėgo pas savo vadą Petisne aplink Klaipėdos prefektūrą, apstatė kulkosvaidžiais tuos namus, tikėdami čia savo galybę išlaikyti galėsią. Bet mūsų narsuolių grupė sausio 15 d. 11 val. ryto sulaužė ir šitą paskutinį mūsų viešpačių pasipriešinimą. Jie iškėlė baltą vėliavą ir sunešė į prefektūros kiemą visus savo ginklus. (Smarkiausi plojimai). <…>
Taigi lietuviai – artojai ir laukininkų vaikai, nors nepratę valdyti ginklą, o tačiau savo pasiryžimu, ugnimi degančia jų krūtinėse, nugalėjo ir šituos viešpačius. Lietuviai, nebūdami kerštingi, dovanojo jiems ginklus, kad dangintųsi sveiki į ten, iš kur atėję. Jie mums dabar nieko nebereiškia. Mes kovojom vardan teisybės. O jei jie tačiau dar mus užpultų, tai jie visi bus priversti susmukti. (Smarkūs plojimai ir bravo).
Ši šventa išvadavimo diena nepraėjo be aukų. Už šventą mūsų idėją ir giminės gyvybę krito daug karžygių, šitas nekaltas kraujas ir ašaros neprivalo nueiti veltui. Mes, gyvieji, turim ginti tai, ką esame išvadavę brangių mūsų brolių ir vaikų krauju. Kol gyvi būsim ir ginklą pakelsim, nei lenkas, nei vokietis mūs jau nebevaldys. (Triukšmingi plojimai).
Mūsų gynėjų eilėse turim jaunų vaikų ir žilų baltaplaukių senelių, kurie visą savo amžių jau buvo laukę išsilaisvinimo valandos. Tai, ką pergyvenam šiandien, bus išvadavimo vaisius ir mūsų vaikams. Jūs turit būti šventos tautos sukilimo apaštalai. Jūs turit tą šventą gandą išnešioti į viso krašo kampelius ir skelbti kraštui, kad tik išsivadavimas suteiks mūsų tautai laimę. Atminčiai mūsų žuvusiųjų brolių ir vaikų ir tų kurių žaizdos šiandien atviru krauju teka, atsistoję pagerbkime juos. (Visas seimas sustoja, daugelis verkia ir giliame susijaudinime galingai užgieda Lietuvių tautos himną).
Mūsų gyvybės kovoj – mes nesam vieni. Mus gyviausiai užjaučia Didžioji Lietuva, šimtai tūkstančių brolių lietuvių Amerikoje ir visas teisingasis pasaulis, kaip štai ir mūsų brangieji anglai. (Susirinkimas atsistoja ir šaukia tris kartus: „Valio, Anglija!“).
Ponas Petisnė atgaspadoriavo savo dienas. Atvyksta santarvės ypatinga komisija. Mūsų reikalavimai teisingi. Su ja mes derėsimės, bet nenusileisim. Dėl to nepastokime kiškiais. Būkime tokio ūpo, kaip šiandien, tai mūs ir dešimt svetimų divizijų nebeišvys iš mūsų gimtojo krašto!“ (Prakalbą užbaigus, skambiausias plojimas ir šauksmas valio!).
Klaipėdos krašto lietuvininkus sveikino Amerikos Lietuvių Tautinės Sandaros, Amerikos Piliečių Sąjungos ir Bostono lietuvių vardu Antanas Ivaškevičius, sukilimo dalyvis. Sutiktas Seimo dalyvių plojimais, jis pareiškė viltį, kad pasaulis įvertins pralietą Lietuvos vaikų kraują. Amerikiečiai rems Mažąją Lietuvą iki paskutinio, (šauksmai „Valio!“). „Jei kas dar įsigeistų Mažąją Lietuvą skriausti, mes ateisim į pagalbą“, – baigė jis.
Perskaityta Panevėžio miesto tarybos telegrama, kurioje pareiškiamas džiaugsmas, kad Mažoji Lietuva nusikratė svetimųjų jungo ir siunčiamas sveikinimas išsilaisvinusiai Mažajai Lietuvai ir jos naujai valdžiai.
Pirmininkas M.Jankus vėl davė žodį Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto sekretoriui J.Vanagaičiui perskaityti paruoštą deklaracijos projektą.
DEKLARACIJA
„Mes visi Klaipėdos krašto rinkti Vyriausiojo Gelbėjimo Komiteto Mažosios Lietuvos skyrių nariai ir krašto politinių organizacijų atstovai, šiandien, 1923 metų sausio mėn. 19 dieną, suvažiavę Šilutėje į visuotinąjį seimą, krašto gyventojų daugumos vardu, su gilia pagarba lenkiame savo galvas prieš Mažosios Lietuvos išvaduotojų savanorių karžygius, kurie liejo kraują ir žuvo už mūsų krašto laisvę. Taip pat sveikiname besiorganizuojančią mūsų krašto savanorių kareiviją, pasiryžusią ir toliau ginti kraštą ir jo gyventojų valią.
Tvirtindami lig šiol padarytus Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto žingsnius, vaduojant ir naujai tvarkant kraštą, reikšdami jam giliausios padėkos ir pasitikėjimo, viso teisingojo pasaulio akivaizdoje iškilmingai skelbiame:
1. Vienbalsiai nutarėme prisijungti prie Lietuvos Respublikos autonominės dalies teisėmis, tuomi pasilaikydami pilną savivaldybą šituose reikaluose, tiesioginių mokesčių ir akcizų, kultūros ir tikybos, teismo, žemės ūkio ir girių, socialės apsaugos ir visokių kitų vidaus reikalų, kaip tai atkartotinai yra pareikšta Mažosios Lietuvos organizacijų ir patvirtinta Lietuvos Steigiamojo Seimo nutarimu iš 1921m. lapkričio 11d.
2. Vyriausiajam Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetui pavedame daryti visa, kas reikalinga, idant šitas prisijungimas kuo greičiausiai įvyktų ir juridiniai santarvės ir kitų valstybių būtų pripažintas.
3. Mes kreipiamės į Lietuvos Respublikos valdžią, prašydami išreikštos mūsų krašto valios vykdymą visais būdais paremti, pirmoj eilėj teikiant militarinės ir finansinės paramos bei pagalbos.
4. Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetą ir toliau įgaliojame būti mūsų krašto vyriausia atstovybe.
5. Vyriausiajam Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetui pavedame trumpiausiu laiku sudaryti Klaipėdos krašto tarybą iš esamųjų šio krašto vyriausių organizacijų ir grupių atstovų. Šitą nutarimą pasirašo visi M.L.G. Komiteto ir skyrių pirmininkai ir dalyvaujantieji seimo atstovai“.
Seimas be jokių pataisų priėmė deklaraciją visais balsais. Atstovai ėjo prie prezidiumo stalo ir pasirašė tą svarbųjį dokumentą. Taip buvo atgautas Klaipėdos kraštas, šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis ¢ 500 metų vokiečių valdžioje buvęs ar kitaip svetimųjų valdomas pajūris.
Klaipėdos krašto sukilimas ir kaip jo pasekmė įvykęs krašto sujungimas su Didžiąja Lietuva buvo organizuota karinė operacija, kuri didžiosioms valstybėms Lietuva parodė, kad ji sugeba pasipriešinti ketinimams menkinti jaunos valstybės tarptautinį prestižą. Žygis į Klaipėdą lietuviams buvo svarbus psichologiškai, nes parodė, jog Lietuva gali konkuruoti su Lenkija, ir tai įkvėpė ilgalaikei kovai dėl Vilniaus. Kaip rašo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas istorikas Vytautas Šilas, 1923 metų sukilimo dalyvių dėka Lietuva turi Klaipėdos kraštą, turi į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtrauktą Kuršių neriją ir Lietuvos ekonomikai labai reikalingą Klaipėdos uostą. Klaipėdos krašto sukilimas yra istorinio teisingumo atstatymo žygis.
Parengta pagal Edvardo Šiugždos straipsnį „Sukilimas, atstatęs istorinį Klaipėdos krašto teisingumą“ (XXI amžius, 2013 m. sausio 18 d.); Pranio Alšėno straipsnį „Patriarchas, žodžio kūrėjas ir kovotojas“ (biblioteka.gindia.lt).
