F. Bajoraičio bibliotekoje vyko susiutimas – „Keliauti laiku“, kartu su rašytoja, prozininke, penkių istorinių romanų : „Karūna be karaliaus“ (2012), „Vilniaus Madona“ (2014), „Magdalė, smuklės merga“ (2016), „Imperatoriaus meilužė“, ir „Anos lobis“ (2018) autore, vilniete, Gina Viliūne.
Rašytojos aistra istorijai lydi ją įvairiose veiklose. G. Viliūnė yra gidė, rašo straipsnius žurnalams „Iliustruotoji istorija“ ir „Legendos“. Savarankiškai studijavo senojo Vilniaus plėtros, architektūros bažnyčių istoriją. Taip gimė knyga, išleista kartu su fotografu Raimondu Urbakavičiumi – „Vilniaus šventovės“ (2012), kurioje surinktos visų Vilniaus šventovių istorijos. Tiek fotografijomis, tiek pasakojimais mėginta atkurti šventovių likimus, pasekti legendas, pavaizduoti jų praeitį ir dabartį.
Susitikimo metu istorinių romanų autorė G. Viliūnė plačiau pristatė savo knygas, demonstravo skaidres, kuriose pateikė romanuose aprašytų asmenybių portretus, vietoves, dvarus, kuriuose jie gyveno bei kitus sietinus įdomius faktus iš to laikmečio gyvenimo. Į kausimą, iš kur istorinių romanų autorė semiasi įkvėpimo kūrybai, paminėjo, kad archyvuose nesilanko, tačiau skaito mokslinius istorinius veikalus, dažnai konsultuojasi su profesionaliais istorikais, kurie mielai pagelbsti ieškant reikiamų istorinių šaltinių. Rašytoja pasakojo apie ilgiausiai rašytą knygą, „Karūna be karaliaus“, kurią rašė net 7 m.
Taip pat autorė kalbėjo apie savo mylimiausią knygą, dedikuotą gimtajam miestui Vilniui – „Magdalė, smuklės merga“, kurioje gausu pasakojimų apie XVI amžiaus miestiečių buitį, kasdienybę ir šventes, amatus ir papročius. Knygoje aprašytos to laikmečio Vilniaus vaistinės, kuriose buvo parduodami netradiciniai „vaistai“: brangakmenių milteliai, džiovintos varlės ir gyvatės, vilkų kepenys ir tulžis, bebrų sėklidės, kurmiai gyvačių taukai, lydekų dantys, vėžių akys, elnių ir ožkų kraujas, ir daugybė įvairenybių. Gydomosios galios buvo priskiriamos kai kurių gyvūnų išmatoms, pakaruoklio kraujui ir iš žmogaus kaukolės gaunamiems milteliams.
G. Viliūnė pripažįsta, įdomiausiai buvo rašyti knygą „Imperatoriaus meilužė“, apie Sofiją Tyzenhauzaitę, geidžiamiausią Vilniaus nuotaką, turtingo Lietuvos aristokrato, Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukrą ir Rusijos imperatorių Aleksandrą I, meilės ir aistros istoriją. Romane iš arti pavaizduotas XIX a. didikų, aristokratų, valdovų gyvenimas, supažindinama su Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus dvarų kultūra ir tų laikų kasdienybe. Romanų autorę Sofijos Tyzenhauzaitės asmenybė sudomino dėl keleto priežasčių: ji buvo viena pirmųjų Lietuvos rašytojų moterų ir kūrė prancūzų kalba. Didžioji dalis kūrybos – istoriniai romanai, paremti tikrais Lietuvos istorijos faktais, susiję su to meto Lietuvos aukštuomenės moterų gyvenimu.
Anot autorės, „istorija nėra pelėsiais dvelkianti vadovėlinė išmintis. Istoriniai romanai – tai galimybė keliauti laiku ir pamatyti pažįstamas vietas kitoje epochoje, sutikti istorines asmenybes, atverti istorines paslaptis, pasigilinti, kodėl atsitiko vieni ar kiti įvykiai.“
Beje, visai neseniai gegužės mėn. pasirodė naujausia rašytojos knyga, šį kartą skirta vaikams, „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“, kurios herojais tapo ruoniai. Knygos sumanymas gimė prieš daugelį metų, kai dukros dar buvo mažos, nuvažiavus į Lietuvos jūrų muziejų. Nuo tos akimirkos pamačius ruonius – juos tiesiog įsimylėjo. Pastarąją knygą G. Viliūnė jau pristatė Kintų moksleiviams.
Prieš susitikimą G. Viliūnė domėjosi Šilutės miesto architektūra, lankėsi Šilutės Hugo Šojaus muziejuje, apžiūrėjo dvaro ekspoziciją. Rašytoja džiaugėsi, kad Šilutė gali didžiuotis išsaugotu dvarininko, Hugo Šojaus žymaus Rytų Prūsijos bei Klaipėdos krašto visuomenės ir kultūros veikėjo palikimu.
Susitikimas organizuotas įgyvendinant projektą „Su knyga – į pažinimą“, finansuotas Lietuvos kultūros tarybos ir Šilutės rajono savivaldybės.