Neseniai turėjau galimybę pakeliauti po Europą, pabuvoti Strasbūre, aplankant Europos Tarybos „Agora“ ir Europos Parlamento rūmus, pasėdėti plenarinių posėdžių salėje stebint vykstantį europarlamentarų posėdį. Noriu pasidalinti nors maža dalimi kelionės įspūdžių.
Tarp keliaujančių žemės ūkio specialistų, kultūros darbuotojų, miškininkų, valdininkų, studentų, mokytojų, Europos Parlamento nario Justo Vinco Paleckio kvietimu keliaujančių aplankyti Strasbūrą, buvau ir aš, švėkšniškė, vienintelė iš Šilutės rajono. Už tokią dovaną esu dėkinga LSDP Šilutės rajono skyriaus pirmininkui Alvidui Šimelioniui.
Pamatėme Berlyną ir Niurnbergą
Pirmoji diena – 15-os valandų kelionė per Lenkiją. Nors ir pavargę, bet prieš nakvynę pasivaikščiojome po pasienio miestelį Rzepin, apžiūrėjome jo įžymybes.
Kita diena – kelionė per Vokietiją. Berlynas – miestas, kupinas istorijos ženklų, kaip joks kitas miestas Vokietijoje turtingas paminklų ir muziejų. Dar prieš 20 metų Berlyno siena buvo perpus perskrodusi visą Berlyną. Dabar liko tik atskiros sienos – skerdikės sekcijos, o likusios nuotrupos pardavinėjamos kaip suvenyrai prie atvirukų.
Stabtelėjome prie memorialo nužudytiems 6 milijonams Europos žydų. Tai milžiniškas objektas, užimantis 19 tūkst. kvadratinių metrų. JAV architekto P.Eisenmano sukurtas trimatis paminklas iš esmės yra atminties parkas, sudarytas iš 2711 įvairių dydžių dirbtinio juodo akmens stelų.
Berlyne tiesiog būtina aplankyti parlamentą – Reichstagą, pamatyti didingus Brandenburgo vartus, simbolizuojančius vienybę.
Pasižvalgę Aleksandro aikštėje, kurioje per dieną apsilanko apie pusė milijono žmonių, nuskubėjome prie Kaizerio Vilhelmo 1895 m. pastatytos ir per 1943 m. bombardavimą sugriautos, bet neatstatytos bažnyčios su likusiu tik vienu varpinės bokštu ir stoge žiojėjančia skyle, vadinama „tuščiaviduriu dantimi“, simbolizuojančios, kad karo 
atminimas yra svarbus, bet šalis prisikėlė gyvenimui. Pasidžiaugę auksine 8 metrų Viktorijos statula (kolonos aukštis – 67 m) – įspūdingiausia miesto įžymybe, pastatyta 1864-1873 m. prūsų – danų karo pergalei atminti, išvykome į Niurnbergą.
Niurnbergas – antras pagal dydį miestas Bavarijos žemėje, kuriame priėjus gynybinę sieną, juosiančią senamiestį ir per vartus patekus į viduramžių amatininkų kiemelį, pasijauti lyg muziejuje po atviru dangumi. Senamiestyje apstu istorinių pastatų, bažnyčių. Žaviausia, ką pamačiau, – Kaiserburg – didelė XI a. valdovų pilis su atsiveriančia viso miesto panorama ir išlikusi romaninio stiliaus koplyčia.
Pasigrožėjome miesto rotuše, pastatyta 1616-1622 metais, ir Dievo Motinos bažnyčia, žavinčia laikrodžiu, kuriame tam tikrą valandą 7 figūrėlės, vaizduojančios Vokietijos imperijos kunigaikščius, 3 kartus apsisuka aplink sėdintį imperatorių. Rotušės aikštėje stabtelėjome prie gotikinio stiliaus, auksu tviskančio, išpuošto skulptūromis. Gražiojo šulinio, ant kurio tvorelės reikia rasti du žiedus: kai prisilieti prie vieno – išsipildo senas noras, o prie kito (auksinio) – naujai sugalvotas.
Prisipirkę garsiųjų Niurnbergo meduolių, paragavę viliojančių savo kvapu, skoniu ir plonumu vietos dešrelių, atsisveikinome su Vokietija, o vakare jau vaikščiojome po Mutzig miestelį Prancūzijoje.
Strasbūras – verslo ir kultūros centras
Prancūzišku subtilumu ir vakarietiška ramybe dvelkiantis Strasbūras – pagrindinis kelionės tikslas. Stikliniame Europos Parlamento pastate pasitiko Justas Vincas Paleckis, žurnalistas, nuo 2004 m. Europos Parlamento narys, dirbantis Europos socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso parlamentinėje grupėje.
Padiskutavę apie ES privalumus ir trūkumus, pagrindinėje posėdžių salėje stebėjome plenarinį posėdį.
Vėliau apžiūrėjome Europos Tarybos būstinę. Bet kuri Europos valstybė gali tapti Europos Tarybos nare, jeigu pripažįsta įstatymo viršenybę ir kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui garantuoja pagrindines žmogaus teises ir laisves.
Europos Tarybos nereikia painioti su Europos Sąjunga, tai skirtingos organizacijos. Tačiau visos 27 ES valstybės yra Europos Tarybos narės. Europos valstybes vienijanti organizacija Europos Taryba yra įsteigta 1949 m. gegužės 5 d. Londono sutartimi, kurią pasirašė 10 valstybių: Airija, Belgija, Danija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Norvegija, Nyderlandai, Prancūzija ir Švedija. Iš visų Europos valstybių tik Baltarusija nepriklauso Europos Tarybai. Ji 1993-1997 m. turėjo stebėtojo statusą ir iki šiol išlieka oficiali kandidatė tapti Europos Tarybos nare.
Europos Taryba – tarpvyriausybinė organizacija, kurios tikslai – ginti žmogaus teises, padėti suprasti Europos kultūros identiškumą ir įvairovę, skatinti jos vystymąsi, ieškoti problemų, su kuriomis susiduria Europos visuomenė (mažumų diskriminavimo, ksenofobijos, netolerancijos, aplinkos apsaugos, žmonių klonavimo, AIDS, narkomanijos, organizuoto nusikalstamumo ir t.t.), sprendimų, padėti įtvirtinti demokratinį stabilumą Europoje.
Strasbūras – verslo ir kultūros centras, pasaulyje garsus dėl Europos žmogaus teisių teismo, kuris dažnai vadinamas tiesiog Strasbūro teismu.
Strasbūro centras puikiai atspindi centrinės Europos urbanistinį stilių, kuriame galima įžvelgti Prancūzijos ir Vokietijos kultūrų įtaką. Svarbiausi miesto centro statiniai – katedra su šalia įsikūrusiu Oeuvre Notre Dame muziejumi, Rohano rūmai ir senosios bažnyčios.
Garsioji Strasbūro katedra su elegantišku 142 metrų aukščio bokštu – miesto simbolis – viena gražiausių gotikinių katedrų visoje Europoje. Pastato fasadą puošia statulos, vaizduojančios pranašus, išminčius, dorybes ir ydas. Nuostabaus grožio XII-XIV amžiaus vitražiniai langai, altorius ir astronominis laikrodis traukė akį ir vertė aikčioti iš nuostabos.
Dėmesį atkreipiau ir į nematytus medžius – platanus, kurie išgyvena net iki 1000 metų. Greitai augantys stambūs medžiai užauga 20-40 m ir aukštesni, kamieno skersmuo būna iki 3 m ir daugiau. Įdomu, kad platanai meta ne tik lapus, bet ir žievę.
Vakarop dar laukė atsisveikinimo vakarienė su J.V.Paleckiu, tad patraukėme į Strasbūro senamiesčio dalį, vadinamą „Mažąja Prancūzija“, kurią kerta į penkias atšakas dar viduramžiais dirbtinai padalinta Ilo upė. XVI amžiuje čia stovėjusiuose pastatuose buvo įkurdinti venerinėmis ligomis sirgę gyventojai. Dabar visas kvartalas – nedidelės jaukios vyninės, specializuotos parduotuvėlės, barai, viešbučiai ir gyvenamieji namai.
Pavakarieniavę kavinėje „Pas Martyną“, padėkojome J.V.Paleckiui, jo padėjėjui Jurgiui ir biuro Vilniuje atstovams – visą kelionę lydėjusiems Eglei Kiuraitei ir Dainiui Trinkūnui.
Vakarienės metu J.V.Paleckis domėjosi Lietuvos įvykiais, klausinėjo, kaip sekasi pedagogams, kas aktualu kultūros ir savivaldybių darbuotojams.
Praha – viena gražiausių Europos sostinių
Penktoji diena – 170 km kelionė garsiuoju Prancūzijos vyno keliu Elzaso žemėje, aplankant Rikvyrą, mažą vynininkų miestelį, pasiekiant tolimiausią kelionės tašką ir Kolmarą.
Kolmaro pavadinimas kilęs iš žodžio „karvelidė“, mat didžiuliame miesto bokšte, kadaise stovėjusiame jo centre, buvo auginami balandžiai. Nežinia, ar juos miestelėnai valgydavo, ar tik naudodavo kaip paštininkus, bet Kolmaras dabar žavi atvykėlius ne jais, o užburiančiu architektūriniu grožiu. Tituluojamas žaviausiu miestu, Kolmaras siūlo lankytojams akies krašteliu žvilgtelti į tai, kaip atrodė Europos miestai prieš 1000 metų.
Šeštoji diena – kelionė per Vokietiją ir Čekiją į Prahą – vieną gražiausių Europos sostinių. Traukte traukia pasigrožėti nuostabiais miesto kvartalais, skulptūromis, muziejais, parkais ir ramiu čekiško gyvenimo ritmu. Pasivaikščioję Karolio tiltu, apžiūrėję miesto širdį – senamiestį su šurmuliuojančia turgaus aikšte, gotikiniais bokštais dvyniais ir Šv. Mikalojaus bažnyčia, grožėjomės Astronominiu laikrodžio bokštu senamiesčio aikštėje. Laikrodis rodo senąjį Bohemijos, esamą bei vadinamąjį Babilono laiką. Kai laikrodis mušė valandas, išvydome mini spektaklį.
Septintąją dieną leidomės per Lenkiją link Lietuvos. Nors nuvažiavome 4500 km, kėlėmės ir gulėme kelionės ritmu, bet laikas prabėgo labai greitai, neprailgusi savaitės kelionė dar vis alsuoja manyje gyvais įspūdžiais.