Keramiko, skulptoriaus Audriaus VALČIUKO namus supainioti su kitų sudėtinga, mat jau prie durų pasitinka molinukas. Kintų seniūnijos Suvernų kaimelyje gyvenantis tautodailininkas pastebi, kad jį supanti gamta, aplink siaučiančios stichijos nuramina, įkvepia ir sukuria harmoniją. Trūksta laiko – tai vienintelė priežastis, iki šiol neleidžianti talentingam menininkui prie kitų pomėgių pridėti dar kelis: išmokti groti ir buriuoti.
Kuo susijusi šiemetinė „Eurovizijos“ daina ir lietuviškas identitetas? Audrius paaiškina.
Planuoja įregistruoti ūkį
Iš Klaipėdos A.Valčiukas su šeima išvyko gyventi į vienkiemį Suvalkijoje, bet vis traukė prie gimtųjų vietų, tad prieš 14 metų atvažiavo į Kintų seniūniją ir atradę ramybės oazę čia pasiliko. Pasak jo, miestas yra tapęs vienoda didele krautuve, be to, jei pasigenda miesto šurmulio, jį pasiekti visai netoli.
Audrius prisipažįsta visada norėjęs darbo namuose, kad niekas „iš viršaus“ nereguliuotų. Keramika susidomėjo atsitiktinai ir vadina save visišku savamoksliu. Informaciją apie techniką ir kitus keramikos niuansus paprasčiausiai atrado knygose.
Pradžioje tradiciškai pradėjo žiesti buitinius indus: ąsočius, puodus, dubenis, kol pamažu perėjo prie suvenyrų. Dabar ne tik rajoninėse, bet ir respublikinėse miestų šventėse ant prekystalio išrikiuoja ryškiaspalvius drugelius, varles, vėžlius ir kitokius mažus gyvūnėlius.
A.Valčiukas neslepia, kad lipdo dažniausiai tai, ko reikia žmonėms, tenka atsižvelgti, ką labiausiai perka. Kadangi keramika yra pragyvenimo šaltinis, negali sau leisti prabangos daryti tai, ko pats nori. Tenka prisitaikyti, reikia konkuruoti ir su pigiais kinietiškais gaminiais.
„Oi, 3-5 litai – brangu. Ar turit po litą?“ – menininkui tenka išgirsti ir tokių pirkėjų reakcijų. Būna, kad žmonės nori kuo pigiau ir nebeieško kokybės, originalumo ar unikalumo. Audriaus manymu, jis jau atrado savo nišą, nes kai kurie išsirenka būtent jo darbą. Tai yra didžiausias įvertinimas.
Audrius norėtų kurti tik savo malonumui. Tuomet lipdytų dirbinius, kuriems skirtų ilgesnį laiką ir juose būtų užkoduota tam tikra vertė. Maži dalykėliai anksčiau ar vėliau pasimeta.
Panašu, kad tokia galimybė jau artėja, nes šiemet suverniškis planuoja įregistruoti ūkį ir ūkininkauti. „Kitą kartą galėsiu papasakoti, kaip įkurti ūkį“, – šypsosi A.Valčiukas, paneigdamas stereotipą, kad menininkai – mintyse paskendę ir nuo realybės atitrūkę žmonės.
„Svajodamas darai praktiškus dalykus, reikia mokėti suderinti, kitaip neišgyvensi“, – patikina jis.
Lietuvoje laiko nematomi siūlai
Žmonės mėgsta angeliukų skulptūrėles, perka jas, kad saugotų namus. Sugalvoja ir kitiems lipdiniams įvairiausių simbolinių prasmių. Audrius juokiasi, jog nė pats tiek daug jų nežinojo, kol priėję žmonės nepapasakojo. Pavyzdžiui, varlė pritraukia turtą, vėžlys reiškia išmintį, septyni drambliukai sėkmę neša ir pan.
A.Valčiukas mielai kurtų su senąja lietuvių kultūra, pagonybe susijusius darbus. Jo manymu, etninės kultūros simbolis – gyvybės medis turėtų būti kiekvienuose namuose. Juo labiau kad medis turi ne tik perkeltinę, bet ir tiesioginę prasmę. Toks paties nulipdytas medis „auga“ ant židinio atbrailos ir globoja Valčiukų šeimą.
Molis – tokia medžiaga, kurią minkydamas menininkas nejučia perduoda ir savo energiją. Iš kur jos pasisemti sau? Iš gyvenimo gamtos apsuptyje – net nesuabejoja Audrius. Įkvėpimas kūrybai jam ateina iš aplinkos stebėjimo. A.Valčiukas svarsto, jog sau negalėtų priskirti nė vienos gamtos stichijos. Geriausia – kai yra pusiausvyra, kad nenuskęstum ar nesudegtum.
„Sakoma, kad vienoje pusėje – plėšrūnas, o kitoje – auka. Būtų gerai išlaviruoti pusiausvyroje tarp abiejų“, – harmoniją gyvenime apibūdina kūrėjas.
Paklaustas, koks yra tikras menininkas, A.Valčiukas sako, jog jis turi turėti savo lietuvišką identitetą, kūryboje naudoti lietuviškus simbolius.
„Dabar išgirdus lietuvių į „Euroviziją“ siunčiamo Donato Montvydo dainą „Love is blind“ (angl. „Meilė akla“, – aut. past.) – jei apačioj nebūtų užrašo, kad jis iš Lietuvos, galėtų tikti bet kuriai kitai šaliai. Nėra nieko, kas atspindėtų jo tautybę… Taip ir menininkas irgi turi turėti savo šaknis“, – įsitikinęs Audrius.
Menininkui niekada nekilo minties emigruoti ir ieškoti geresnio gyvenimo svetur. A.Valčiukas sako, kad po didžiųjų emigracijos bangų dabar liko tie, kurių šaknys labai stiprios: „Mane laiko nematomi siūlai protėvių, tėvų žemė. Gimtinėje jaučiuosi dalis visų šalia manęs vykstančių procesų“.
Kenkia primestinė kultūra
„Populiarioji kultūra užplūdo ir ji yra žiauri“, – sako Audrius. Jis tai vadina ne progresu, o atvirkščiai – žmonių regresu. „Viskas, pradedant nuo daiktų, – trumpalaikiai. Kultūra – be liekamosios vertės, kepami projektai, nesvarbu, ar ateis žmonės, ar ne“, – apgailestauja menininkas.
Tiesa, keramikas nemano, kad Lietuvos ar Šilutės krašto kultūra yra menka. Pavyzdžiu jis pateikia talentingų vaikų pasiekimus Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje, kur mokosi ir jo dukra. Dažniausiai iš įvairių tarptautinių konkursų grįžę lietuvaičiai parsiveža prizinių vietų apdovanojimus.
„Mūsų žmonės – talentingi, o kultūra – aukšto lygio, bet mums nuolat nori primesti, kad TEN geriau, siūlo atsivežti mokytojus, kičą iš užsienio“, – pastebi A.Valčiukas.
Kaip su tuo kovoti? Audrius sako, jog priešingai – reikia ne kovoti, o daryti savo. „Kai buvo gėjų paradas, visi prieš jį kovojo. Aš manau, nereikia niekada eiti prieš. Reikia susikurti savo. Tarkim, kur gėjų paradas, reikia sukurti paradą už tradicinę šeimą. Jeigu yra popkultūra, reikia sukurti savo kultūrą. Atsvarą. Nes reiškinys, prieš kurį kariaujama, taip tik išreklamuojamas.“
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.