Keturias mergaites globojanti šeima: „Svarbiausia – meilė ir šiluma“

balciausku siemynaŠilutės rajone yra dvi vaikus globojančios šeimynos, bet ne tik šeimynose ir vaikų globos namuose auga tikrųjų savo tėvų globos netekę vaikai. Auga jie ir tiesiog globėjų šeimose, kurios ne visada skuba steigti oficialią instituciją – šeimyną. Tokių šeimų mūsų rajone yra net 103, o jose auga 140 vaikų.

Lankydamiesi naumiestiškių Romos ir Arūno BALČIAUSKŲ šeimoje sušilome. Šilumą skleidė keturias mergaites globojantys abu tėvai, šildė ir stebino laisvas pačių mergaičių bendravimas su jais, su svečiais ir vienos su kita. Regis, gėrėme ramybę, sklindančią ir iš mamos, ir iš tėčio, viso pokalbio metu prie savęs glaudusių dvi paaugles ir dvi pradinukes.

Nebeliko abejonių – tie, kam bent kartą teko matyti meile spinduliuojančias visų šios šeimos narių akis, nesuabejos – globojamos mergaitės čia ne svetimos. Jos – savos dukros.

Visos keturios – iš vaikų namų

Pirmoji mergaitė Romos ir Arūno namuose atsirado prieš 12 metų, kai jie dar gyveno Gardamo seniūnijoje. Justinai tuomet buvo vos dveji metukai. Ji vietinė – naumiestiškė, bet jau augo vaikų globos namuose. Šiandien paauglė gerai pažįsta savo biologinę šeimą, bendrauja su plačia čia pat – Žemaičių Naumiestyje gyvenančia savo gimine ir sesėmis.

Roma su Arūnu sako jau po 3 metų panorėję antro vaiko, tik juokauja, kad „nėštumas“ užsitęsė net 2 metus – tiek laiko jie laukė mergaitės. Šiandien Karinai – dvylika, ji – šilutiškė, bet bendrauti su saviškiais neturi galimybės. Paauglė pati pasakoja, jog artimieji niekada jos neieškojo ir nei nuo tėvų, nei nuo žurnalistų neslepia, kad dėl to širdyje išliko nuoskaudų. Labiausiai dėl to, kad jos biologinė mama augina kitus savo vaikus, tik Karinos atsisakė. Tiesa, pamatyti savo mamą Karina norėtų, bet tik tiek.

„Kam man reikia kitų tėvų? Jūs patys geriausi tėvai esat“, – čia pat ji patikina Romą ir Arūną.

Balčiauskai pasakoja su mergaite jau aptarę, jog kai ši užaugs, nuveš ją pas mamą. Žinoma, jei ji pati panorės.

Savo tikrąją mamą dar prisimena ir šeimos mažylės – 12-metė Gabija ir 7-erių Kamilė. Jų gimimo vieta – Klaipėda, jos – tikros sesutės. Balčiauskų namuose sesutės atsirado tuomet, kai jie jau buvo įsigiję namą Žemaičių Naumiestyje. Tuomet sako pradėję galvoti, jog name tiek daug vietos, kad galėtų auginti dar vieną vaikelį. Roma norėjo berniuko, Arūnas – tik mergaitės.

Likimas sutvarkė taip, kad į namus jie parsivežė iš karto dvi mergaites. „Tiesiog vos pamačius jos mums iš karto be galo patiko, užsimezgė abipusis ryšys, tad ir nebesvarstėme kitos galimybės“, – sako naumiestiškiai.

Sesutes jie namo parsivežė jau kitą dieną, tiesa, dar tik kaip viešnias – dokumentai buvo tvarkomi ilgiau.

Visos mergaitės į Balčiauskų namus atkeliavo iš Klaipėdos rajone esančių vaikų namų.

Būna ir meilės, ir kivirčųbalciausku seimyna dvi seses

Abu Balčiauskai pasakoja, o mergaitės jiems čia pat pritaria, jog ir jų šeimoje būna visko. Parsivežus mažyles iš pradžių visos keturios sutarė kuo puikiausiai. Tačiau ilgainiui namuose apsipratusi Gabija, anot Romos, kartais vis pabando „paaiškinti gyvenimo subtilybes“ vyresnėlėms. Šios, žinia, ne visada linkusios nusileisti, tad žiūrėk – ima ir įsižiebia konfliktas.

Visgi Gabija labai prisirišusi prie Karinos. Nors tarp jų, anot mamos, būna ir meilės, ir pykčių, Karina bet kokiu atveju užstoja jaunėlę.

Justina ypač globoja mažąją Kamilę, o pati labai prisirišusi prie tėčio. Tai pastebima vos Arūnui įėjus į kambarį – ji iš karto prie jo prisiglaudžia. O šis sako jau ne kartą girdėjęs sakant, jog ši mergaitė esanti kaip iš akies traukta jo kopija. „Gal gyvendamas su vaikais ir supanašėji?“ – juokauja Arūnas.

Gabija ir Kamilė vos parvykusios į naujuosius namus iš karto pripažino Romą savo mama. Moteris pasakoja netrukus nutikusį atvejį, kuomet jas nusivežė į turgų. Išsigandusi dėl aplinkui atsiradusių žmonių gausybės, Kamilė it užsukta pradėjo tarškėti: „Kur mano mamytė, kur mano mamytė?.. Nepaleisiu mamytės, o tai ir vėl neturėsiu mamytės…“

Mamytė mažajai ir šiandien tebėra svarbiausias žmogus namuose. Labai jos pasiilgsta, kai Romai tenka ilgiau padirbėti, o grįžusią iš darbo ji tuoj apipila klausimais, kur mama važiuosianti rytoj. Didžiausias džiaugsmas Kamilei būna išgirdus, kad rytoj mama visai niekur nevažiuos.

Išsipildė Arūno svajonė

Roma ir Arūnas sako kartais išgirstantys klausiant, kodėl jie globoja tik mergaites. Visiems atsako, jog taip neplanavo, tiesiog taip gavosi savaime. Bet tai – išsipildžiusi Arūno svajonė – jis, augęs keturių vaikų šeimoje, visuomet labai norėjo būtent keturių dukrų.

Romos dar jaunystėje susiformuotas šeimos modelis buvo trys vaikai. Matyt todėl, kad augdama tik su sese ji visuomet ilgėjosi trečio šeimos nario. „Dabar man keturios mergaitės – labai gera kompanija“, – džiaugiasi Roma.

Kodėl jie – tik globėjai, o ne, pavyzdžiui, trečiosios šeimynos rajone steigėjai?

Pirmiausia todėl, kad šeimyna steigiama globojant ne mažiau kaip 6 vaikus. Be to, jie abu turi mėgstamus darbus, o gausėjant šeimynai gali tekti jų atsisakyti. „Visko juk neaprėpsi“, – reziumuoja Arūnas.

Abu šiek tiek gąsdina ir tai, kad šeimyna – labai vieša ir atvira struktūra. O jų noras toks žemiškas – tiesiog ramiai gyventi savo namuose.

„Etikečių“ mergaitės neturi

Balčiauskų namuose nuo dukrų neslepiama nieko. Net ir 2 metukų Justinai nuo pirmosios dienos buvo paaiškinta, kad jie nėra tikrieji jos tėveliai, kad ji paimta iš vaikų namų. Mergaitė tai priėmė taip natūraliai, kad didžiai nustebo, kai nuėjusi į priešmokyklinę klasę sužinojo, jog būna ir kitokių šeimos modelių. „Mama, bet mano kiti klasiokai, pasirodo, nėra iš vaikų namų“, – stebėdamasi pareiškė grįžusi namo.
balciasuku seimyna mama ir dukra
Visų mergaičių bendraklasiai taip pat žino jų istorijas ir, pačių mergaičių žodžiais tariant, dėl to joms nekyla jokių problemų. Juo labiau, kad jų klasėse yra ir daugiau panašių likimų draugų.

Balčiauskų mergaitės sako niekada negirdėjusios jokių bendraamžių patyčių ir negavusios „etikečių“. O Arūnas mano, jog tai kaip tik todėl, kad jie patys nedaro slaptos istorijos iš savo vaikų kilmės, kad laisvai apie tai kalba.

Vaiką priima kaip savą

Lietuvoje žmonės, norintys įvaikinti ar paimti globoti vaiką, ne kartą apgailestavo, kad turi praeiti kryžiaus kelius, kol sutvarko visus reikalaujamus formalumus. Roma su Arūnu irgi ne kartą girdėjo tokių nuogąstavimų ir klausimų, kaip jie tam pasiryžo.

Roma sako norinti padrąsinti panašių baimių turinčius žmones. Juk dirbant bet kuriame darbe reikia nuolat tikrintis sveikatą, tad ir ruošiantis globėjų pareigai tai nesunku padaryti. Juk ir bet kurios profesijos žmonės turi nuolat važinėti į visokiausius tobulinimosi kursus, tad kodėl problema gali būti privalomi būsimųjų globėjų kursai?

„Kai eini, tai ir praeini tuos kelius, kaip ir tvarkydamas bet kurį kitą reikalą“, – ramiai tikina moteris. Todėl, Balčiauskų nuomone, po 1 ar 2 vaikus galėtų globoti kone kiekviena šeima.

Bet jiedu sutinka, kad biurokratinis procesas yra išties per ilgas. Štai jų Karina iš savo šeimos buvo paimta vos 6 mėnesių, o jų šeimoje atsidūrė jau būdama ketverių metukų. Kai tuo tarpu jie patys mergaitės laukė 2 metus.

Arūnas priduria savo nuomonę tiems, kurie mano, o kartais ir atvirai pasako, jog su svetimu vaiku gali būti sunku susigyventi. Anot jo, susigyventi su vaiku gali kiekvienas, tereikia to labai norėti. Ir dar – nemanyti, kad vaikas ieškos kelio į suaugusiojo širdį, kelio ieškoti teks pačiam suaugusiajam.

„Reikia žiūrėti į tą vaiką ne kaip į svetimą, bet kaip į savą, tada jis ir bus savas“, – toks paprastas Romos patarimas.

„Tai kaip jums visiems čia gyvenasi?“, – klausiame jau dukrų. „Gerai, liuks mums čia gyvenasi“, – nė nesusimąsčiusi už visas atsako Karina.

Dirbti neverčia – tik tariasi

Kaip vis dėlto jie sprendžia konfliktines situacijas? Juk niekas neneigs, kad tokių gausu ir savus (ką jau bekalbėti apie svetimus) vaikus auginančiose šeimose.

„Mūsų mergaitės aktyvios, išdykusios, bet protingos“, – pirmiausia pagiria Roma. Ir pasakoja, kad jie su vyru tiesiog kalbasi su dukromis, aiškina joms susidariusią situaciją ir šios supranta.

Nekyla problemų prašant dukrų pagalbos šiltnamyje, kur Arūnas augina gėles – jas laisto visos, pagal savo jėgas. „Kartais mūsų klausia, kaip mes jas priverčiame dirbti. Bet mes neverčiame – mes su jomis tik tariamės“, – antrina Arūnas.

Užtat vėliau visi džiaugiasi uždirbtais pinigais. Juos, be visų kitų būtinų dalykų, dar leidžia ir kelionėms. Visi ilgokai vardija Lietuvos ir užsienio vietas, kur jau pabuvojo visi kartu ar tik mergaitės. O Justina ne be pasididžiavimo priduria savo klasės auklėtojos žodžius, jog sunkiausia jai išrinkti ekskursijos maršrutą, kur mergaitė dar nesilankė. „Tavęs jau niekuo nebenustebinsi, tu viską mačiusi“, – tokie buvo pedagogės žodžiai.

Ne pinigai svarbiausia

520 litų kas mėnesį už kiekvieną globojamą vaiką – tokios šiuo metu yra globėjams mokamos sumos. Apie pinigus klausiama naumiestiškių pora pirmiausia sako, kad ne pinigai svarbiausia. Kai kada jų užtenka, kai kada, ypač mergaitėms ūgtelėjus ir poreikiams padidėjus, ir pritrūksta. Susirgus ar odontologo pagalbos prireikus neretai tie pinigėliai greit ištirpsta.

Roma su Arūnu jau svarsto ir apie tai, kad visas dukras teks išleisti į tolesnius mokslus. Gerai supranta, kad valstybės paramos tam tikrai neužteks.

Bet juk – ir vėl – ne tai svarbiausia.

Tai kas gi svarbiausia? „Svarbiausia, kad mūsų mergaitės užaugtų draugiškos viena kitai. Kad ir suaugusios jos skubėtų į mūsų namus ir viena pas kitą, jau su savo šeimomis. Kad visada, kol būsime gyvi, mes draugiškai ir šiltai bendrautume“, – išlydėdami sako Roma ir Arūnas Balčiauskai.

Silutes naujienu LOGO

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.