Redakcija gavo Lietuvoje gyvenančio Vokietijos piliečio Eduard Reichert laišką, kuriame išsakomos mintys dėl kelių šimtmečių istoriją saugančių Kintų miestelio bažnyčių ateities, varpinės statybos ir galimybių joje įrengti kolumbariumą.
Kartu pateikiame ir Kintų evangelikų liuteronų parapijos kunigo Mindaugo Žilinskio mintis ta pačia tema, kviečiančias diskutuoti visas suinteresuotas puses.
E.Reichert rašo:
„Po Antrojo pasaulinio karo sumaiščių Kintų parapija atgimė. Deja, bažnyčios pastatą išsaugoti lėšų ir jėgų nepakako, todėl sovietų valdžia nusavino – įrengė sandėlį. Pamaldas teko laikyti parapijos klebonijos salėje.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, galėjo lengviau kvėpuoti ir liuteronų parapijos. Tikėjimas buvo nebevaržomas, bet bažnyčia buvo atgauta siaubingai suniokota.
Kadangi liuteronų parapijiečių liko mažuma, o broliai katalikai neturėjo bažnyčios Kintuose, didysis liuteronų bažnyčios pastatas buvo perleistas katalikams, o liuteronai pamaldas pasiliko laikyti parapijos klebonijos salės patalpose.
Prireikė daugiau nei 20 metų, kad parapija vėl iš naujo pradėtų augti. Naują kvėpavimą įgavusi, ji pradėjo atstatinėti daugelį metų neremontuotus ir baigiančius sugriūti bažnyčios pastatus.
Vokietijos pilietis E.Reichert pasirūpino, kad bažnyčioje skambėtų vargonai – juos parvežė iš Vokietijos. Vargonai tarnauja pamaldų metu, jais groja ir Šilutės meno mokyklos Kintų skyrių lankantys moksleiviai.
Buvo numatyta atstatyti varpinę. Varpas jau yra, tik trūksta varpinės.
Varpą kintiškiams iš Vokietijos taip pat parvežė E.Reichert. Metai bėga, o varpo dūžiai vis dar nekviečia kintiškių į pamaldas. Vis dar nėra galimybių atstatyti prieš karą buvusios varpinės, o vokiečiai laukia kvietimo atvykti, kai varpas skambės.
Pamaldos vis dar laikomos vadinamoje mažojoje bažnyčioje – buvusioje parapijos salėje. Šis pastatas atrodo kaip eilinis namas, kurio galinėje sienoje buvę 8 langai matomai užmūryti, tad trukdo bendram vaizdui ir daro gėdą Kintų miesteliui. Kadangi pro šį pastatą važiuoja ir Ventės rago lankytojai, toks vaizdas daro gėdą ir visai Lietuvai.
Geriausia išeitis – prie tos, su matomai užmūrytais langais mažosios bažnyčios sienos pristatyti varpinę su bokštu, o varpinėje integruoti kolumbariumą. Tuomet mažoji bažnyčia, nors ir maža, bet atrodytų kaip bažnyčia, o kintiškiai ir svečiai galėtų mažąja ir didžiąja bažnyčiomis, viena šalia kitos gyvuojančiomis, pasidžiaugti.
Varpas laukia nesulaukia varpinės, ne tik išeiviai, bet ir kintiškiai Kintuose laukia ir kolumbariumo.
Jau yra varpinės su intergruotu kolumbariumu projektas. Suplanuota taip, kad žmonės turėtų laidojimo formų alternatyvą. Kapavietė varpinės bokšte integruotame kolumbariume nereikalautų jokios priežiūros, bet suteiktų visas galimybes išlaikyti artimo, amžinybėn iškeliavusio žmogaus atminimą.
Varpinės pirmajame aukšte būtų koplyčia, čia būtų galima atsisveikinti, žvakę uždegti.
Naujovė tai, kad už sienos, į kurią dedamos urnos, yra bažnyčios altorius, tad laikomi mirusieji būtų visai arti parapijos širdies.
Šis architekto sprendimas padėtų bažnyčią su varpine, kaip į ateitį orientuotą laidojimo vietą, parapijai išmintingai išlaikyti.
Kolumbariume yra suplanuotos 237 urnų vietos, laidoti čia galėtų ne tik Kintiškiai, išeiviai, bet ir kitų parapijų žmonės. Urna būtų saugoma 15 metų, būtų galimybė pratęsti sutartį neribotam laikui. Dvivietės kaina galėtų būti tik 8 eurai vienam mėnesiui.
Projektas jau turi išankstinių užsakymų, bet dar reikia sulaukti aukotojų ir valstybės paramos, kad varpinė būtų pastatyta.
Kunigas kviečia diskutuoti
Parapijos kunigas M.Žilinskis mano, jog pirmiausia reikėtų sužinoti kintiškių nuomonę šia tema.
Pasak kunigo, varpinės reikia ne vien evangelikų liuteronų parapijai, bet visiems Kintams.
Dvasiškis neabejoja ir dėl to, kad Kintams reikia kolumbariumo. Vietos Kintų kapinėse beveik nebeliko, todėl klausimą, ar kolumbariumą statyti, ar naujas kapines rengti, būtina spręsti artimiausiu metu.
„Žinoma, naivu būtų manyti, kad įrengus kolumbariumą beveik nebeliks norinčiųjų amžinojo poilsio atgulti gimtojoje žemelėje. Bet tai šiek tiek pristabdytų kapinių plėtros problemą. Palaikų kremavimas ir laidojimas kolumbariumuose neabejotinai yra visų miestų ir miestelių perspektyva. Kintai nebus išimtis“, – mano M.Žilinskis.
Pasak jo, jei būtų pastatytas kolumbariumas, jame tikrai vietos nebūtų skiriamos tik evangelikų parapijos nariams. „Vietų turėtų užtekti visiems, nes visi esame krikščionys“, – sakė M.Žilinskis, idėją apie šią modernią naujovę populiarinantis jau bene metus.
Bet kolumbariumas nebūtinai turi būti „prilipdytas“ prie bažnyčios, įrengtas nebūtinai tik varpinėje, galimi ir kitokie sprendimų variantai, jų kunigas matė kaimyninėse šalyse.
Kunigo įsitikinimu, kolumbariumas būtų galimybė išeiviams, kurių iš Šilutės rajono yra išvykę ypač daug, bent po mirties sugrįžti gimtinėn. Tokį norą privačiuose pokalbiuose jau yra pareiškę nemažai jų. Gali būti, jog vėliau tai taptų ir paskata jų artimiesiems dažniau atvažiuoti į tėvų ir senelių kraštą, savotišku traukos objektu.
Tad, M.Žilinskio nuomone, pats laikas kintiškiams pradėti diskutuoti šia tema ir susigyventi su naujovės idėja.