1988 m. liepos 30 d., sukvietus pirmąjį tremtinių ir politinių kalinių suvažiavimą, buvo įkurtas Tremtinio klubas, kuris vėliau tapo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS). Šiemet minimas šios sąjungos 25-metis.
Šia proga Kintų biblioteka surengė atminimo popietę, kurios metu buvo pristatyta F.Bajoraičio viešosios bibliotekos parengta kilnojamoji fotodokumentikos paroda apie LPKTS Šilutės filialo 25-metį, pagerbti Kintų seniūnijos tremtiniai.
Renginys Kintuose prasidėjo tylos minute, skirta pagerbti visos Lietuvos tremtinius, jau iškeliavusius anapilin. Popietėje dalyvavo ir prisiminimais dalijosi Kintuose gyvenantys buvę tremtiniai Angelė Kaunienė, Stanislava Valaitienė, Zenonas Pivorius. Jie pasakojo apie tremtyje praleistus metus, patirtus vargus ir grįžimą į tėvynę.
Istorikas Rubenas Bukavickas skaitė pranešimą apie tremties laikotarpį Kintų apylinkėse. Lyginant su visos Lietuvos tremties mastu, iš Kintų apylinkių buvo ištremta nedaug gyventojų, didžioji jų dalis – šio krašto senieji gyventojai – šišioniškiai. Istorikas pateikė įdomių faktų apie to laikotarpio žmonių gyvenimą, tremties priežastis.
Pasirodo, apie tai, kad bus išvežti, gyventojai žinojo iš anksto, todėl spėdavo parduoti vertingesnius daiktus, perrašyti ar padalyti turtą. Būta atvejų, kai žmonės spėjo surašyti skundą – protestą dėl ištrėmimo, deja, niekas į tai neatsižvelgdavo.
Atvykus išvežti šeimas, visas jų turtas būdavo surašomas ir įvertintas, išvežamas ir parduodamas. Po tremties jie neberasdavo nieko, ką buvo užgyvenę, todėl dauguma negrįžo į buvusius namus, o kūrė gyvenimą svetur. Taip, kaip ir renginyje dalyvavę LPKTS Kintų seniūnijos nariai: jie irgi buvo ištremti iš kitų Lietuvos vietovių ir tik po tremties apsigyveno Kintuose. Kiekvienas jų tremtį išgyveno skirtingai – vieniems buvo sunkiau, kitiems lengviau, tačiau visiems nepakeliama našta tapo atskyrimas nuo namų, nuo tėvynės. Tik meilė ir pagarba Lietuvai suteikė jiems stiprybės išgyventi ir sugrįžti.