Nuo 1921 m. pradėjo ryškėti Klaipėdos kraštą administruojančios prancūzų vadovybės siekis kraštą paversti laisvąja valstybe. Ji turėjo būti globojama Tautų sąjungos mandatą turinčios Prancūzijos. Tokia idėja tenkino ir Lenkijos interesus. Įgyvendinus šį planą lenkai būtų gavę antrą priėjimą prie Baltijos jūros ir efektyvią priemonę Lietuvai bei Vokietijai priklausiusiems Rytprūsiams spausti.
Laisvosios valstybės idėja patiko didžiajai daliai Klaipėdos krašto vokiečių ir lietuvių, tokį pasirinkimą labiausiai lėmė ekonominiai išskaičiavimai.
Tokia linkme bekrypstanti Klaipėdos krašto geopolitinė situacija kėlė nerimą Lietuvos vyriausybei, kuri 1922 m užsitikrinusi slaptą paramą iš didžiųjų kaimyninių valstybių Vokietijos ir Sovietų sąjungos ryžosi organizuoti karinę akciją.
Vokietija padėjo rengti sukilimą
Po Versalio taikos susilpnėjusi ir atsidūrusi nepalankioje geopolitinėje situacijoje Vokietija negalėdama lengvai pati atsiimti Klaipėdos krašto ėmė palaikyti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos idėją. Buvo manoma, jeigu bus leista kraštą paversti laisvąja valstybe, faktiškai tapsiančia Prancūzijos protektoratu, greitai jame įsigalės ir Lenkija. Taip būtų sudaryta labai komplikuota situacija jei Vokietija ateityje būtų norėjusi susigrąžinti šią teritoriją. Tuo tarpu iš Lietuvos Klaipėdos kraštą ateityje atsiimti Vokietijai atrodė žymiai paprasčiau.
Vokietija Lietuvai pusvelčiui pardavė sukilimui reikalingus ginklus ir šaudmenis bei garantavo Lietuvos vyriausybei, jog vietiniai Klaipėdos krašto vokiečiai nesipriešins sukilėliams.
Lenkijos Lietuvai keliamą pavojų padėjo neutralizuoti Sovietų Sąjunga, kuri sukilimo išvakarėse pradėjo telkti savo kariuomenę Lenkijos pasienyje. Tokiu būdu Sovietų sąjunga siekė diskredituoti Tautų sąjungos valstybes, norėjo kištis į Lietuvos vykdomą užsienio politiką bei stengėsi padėti savo sąjungininkei Vokietijai stiprinti įtaką Klaipėdos krašte.
į Klaipėdos kraštą permesta Lietuvos ypatingosios paskirties rinktinė
Norint sudaryti įspūdį, jog sukilimą organizuoja Klaipėdos krašto lietuviai, Lietuvos vyriausybės iniciatyva 1922 m. gruodžio 22 d. Klaipėdoje buvo sudarytas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris 1923 m sausio 9 d. Šilutėje paskelbė manifestą dėl valdžios perėmimo.
Taip pat sukilimui tiko ir susiklosčiusi atmosfera Europoje. Vokietijai atsisakius mokėti reparacijas (Pirmąjį Pasaulinį karą laimėjusioms valstybėms mokėtos išmokos už karo metu patirtus nuostolius) Prancūzija su Belgija 1923 m. sausio 11 d. įvedė savo kariuomenę į Rūro sritį. Grėsė prancūzų karinis konfliktas su vokiečiais. Didžiųjų valstybių dėmesys nukrypo į šį konfliktinį židinį. Prancūzijos autoritetas smuko. Tuo pasinaudodamas Lietuvos ministras pirmininkas E.Galvanauskas skubino visas sukilimo organizacines grandis veikti aktyviai.
Klaipėdos krašto užėmimo operacija vyko 1923 m. sausio 10-15 dienomis. Operacijoje dalyvavo Lietuvoje suformuota ypatingosios paskirties rinktinė, sudaryta iš 40 karininkų, 584 kareivių, 455 šaulių. Jiems talkino ir vietiniai Klaipėdos krašto gyventojai, kurių po sėkmingos karinės akcijos buvo priskaičiuojama apie 300.
Kiek vietinių dalyvavo pačiame sukilime tiksliai nežinoma, tikėtina, jų buvo gerokai mažiau negu paminėtas skaičius.
Ypatingosios paskirties rinktinės nariai buvo perrengti civiliais rūbais su ant rankos užrištais žaliais raiščiais MLS (Mažosios Lietuvos sukilėlis). Jiems vadovavo pulkininkas Jonas Polovinskas – Budrys.
Klaipėdą užėmė per 5 dienas
1923 m. sausio 10 d. minimas dalinys, susiskirstęs 3 grupes, peržengė Lietuvos – Klaipėdos krašto sieną. Vadinamieji sukilėliai be didesnio pasipriešinimo gana greitai užėmė beveik visą Klaipėdos kraštą, išskyrus patį Klaipėdos miestą. Šilutė, Giruliai, Tauralaukis, Pagėgiai buvo užimti be pasipriešinimo.
Sukilėliams Klaipėdoje priešinosi apie 200 prancūzų karių. Jiems padėjo mobilizuota krašto policija, kurioje buvo apie 150 vokiečių policininkų. Be to, prie Klaipėdos gynėjų prisidėjo dar apie 100 savanorių. Rimtesni susidūrimai tarp sukilėlių ir prancūzų bei jiems padėjusios krašto policijos įvyko Klaipėdos prieigose, kur buvo įrengti gynybiniai įtvirtinimai.
Iki sausio 14 d. sukilėliams pavyko užimti beveik visą Klaipėdą. Prancūzų ginamos kareivinės ir prefektūra pasidavė sausio 15 d. Be ypatingų komplikacijų per 5 dienas buvo užimtas Klaipėdos miestas ir visas kraštas.
Mūšiuose žuvo 12 lietuvių, 2 prancūzai ir 1 vokiečių policininkas.
Užsienio valstybės nesiryžo trukdyti Lietuvai
Per visą sukilimo laikotarpį Lietuvos vyriausybė laikėsi „atsiribojimo nuo įvykių“ taktikos. Ji teigė, kad neturi nieko bendro su šiuo sukilimu, o sukilimas vyksta pačių Mažosios Lietuvos gyventojų iniciatyva ir noru susijungti su Didžiąja Lietuva.
Neilgai trukus į Klaipėdos įvykius reagavo Lenkija ir Antantės valstybės: Prancūzija su Didžiąja Britanija.
Lenkijos karinis laivas Klaipėdos uoste pasirodė 1923 m. sausio 16 d., tačiau perspėta Sovietų Sąjungos Lenkija nesiryžo imtis karinių veiksmų, todėl laivas greitai apleido uostą.
1923 m. sausio 17 d. į Klaipėdos uostą įplaukė britų karinis laivas, sausio 18 d. – du prancūzų laivai, o sausio 22 d. prie Klaipėdos pasirodė prancūzų sunkusis kreiseris „Voltaire“. Galiausiai sausio 24 d. dar atplaukė prancūzų karo laivas „Durance“. Įtampa augo, tačiau sukilimo vadovai, instruktuojami E.Galvanausko, atsilaikė prieš Tautų sąjungos spaudimą ir nesitraukė iš užimto Klaipėdos krašto.
Prancūzija taip ir nesiryžo panaudoti jėgos savo valdžiai atgauti. Tokią laikyseną galėjo lemti ir pačios prancūzų visuomenės, dar visai neseniai stipriai paliestos Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimų, nenoras įžiebti naują karinį konfliktą Europoje, kuris neišvengiamai būtų nusinešęs prancūzų karių gyvybes ir kurio išlaikymas būtų sunki našta valstybės iždui.
Prisiminkime, Prancūzija 1923 m sausio 11 d. pati buvo įvedusi savo kariuomenę į Rūro sritį. Prancūzijos visuomenėje šie įvykiai kėlė žymiai didesnes aistras, lyginant su paraleliai vykusiais įvykiais prancūzams svetimame ir tolimame Klaipėdos krašte. Be to, Klaipėdos krašto karinės akcijos dalyviai pačių prancūzų nelaikė priešais, jie teigė sukilę tik prieš Klaipėdos krašto lietuvius engiančią vokiškos direktorijos valdžią.
Sukilimas – reikšmingiausia Lietuvos karinė pergalė
1923 m. vasario 17 d. vykusi Ambasadorių konferencija paskelbė sprendimą Klaipėdą ir jos kraštą perduoti Lietuvos valstybei. Kraštui turėjo būti suteiktos autonominės teisės su vietos gyventojų renkama valdžia. Po trijų dienų prancūzų karinė įgula ir civiliai kariniu laivu išplaukė iš Klaipėdos miesto.
1923 m. vasario 26 d. Klaipėdos krašto armija buvo likviduota, o jos rikiuotės dalys perėjo atvykusio Lietuvos kariuomenės 7-ojo Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko vado žinion.
Taigi 1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencija ir po jos 1924 m. pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija buvo esminiai politiniai ir teisiniai veiksniai, kurie įtvirtino ir legitimavo Lietuvos suverenumą Klaipėdos krašte.
Vargiai ar tai būtų pasiekta to meto geopolitinėmis aplinkybėmis nesurengus Klaipėdos krašto sukilimo.
1923 m sausio 15 d. Klaipėdos krašto sukilimas ir po jo sekęs krašto prijungimas prie Lietuvos buvo viena iš reikšmingiausių Lietuvos karinių ir diplomatinių pergalių tarpukario laikotarpiu, leidžianti iki dabar džiaugtis tos pergalės vaisiais. Klaipėda su savo neužšąlančiu uostu tapo vienu svarbiausiu Lietuvos ekonominiu ramsčiu tiek 1923-1939 m. periodu, tiek ir po 1990 m.
Vis dėlto tarpukariu Lietuvai sėkmingai politiškai integruoti Klaipėdos krašto taip ir nepavyko.
