Klaipėdos krašto sukilimas – vienas svarbiausių XX a. Lietuvos istorijos įvykių

klaipedos sukilimas 1Pirmadienį minėjome Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną, kurios atsiminimai gyvi daugelio lietuvių širdyse. Sausis pažymėtas ir kitomis Lietuvos istoriją pakeitusiomis datomis.

1923 m. sausio 10 dieną prasidėjęs Klaipėdos krašto sukilimas – vienas reikšmingiausių XX a. įvykių, po kurio Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Didžiosios Lietuvos.

Pasak šilutiškio istorijos mokytojo Algirdo Gečo, apie Klaipėdos krašto sukilimą daug kalbama, bet Lietuvos istoriografijoje nėra vieningos nuomonės dėl šio įvykio ir yra vartojamos net trys sąvokos: prijungimas, prisijungimas, sujungimas.

Istorikai ginčijasi, kuri sąvoka vartotina labiau, tačiau jaunoji istorikų karta kalba tiesiai ir sako, kad Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Didžiosios Lietuvos.

„Žmogaus likimas istorijos vingyje Klaipėdos krašto sukilimo metu“, – kitokiu kampu į 91 metų senumo įvykius pažvelgti pasiūlė A.Gečas, todėl šiandien „Šilutės naujienų“ skaitytojus norime supažindinti su asmenybėmis, veikusiomis sukilimo metu – Vincu Krėve – Mickevičiumi, Ernestu Galvanausku, Erdmonu Simonaičiu ir kitais.

V.K.Mickevičius – vienas pagrindinių sukilimo organizatorių

XIX a. Lietuvos Taryba, įtvirtinusi Lietuvos Nepriklausomybę, buvo iškėlusi uždavinį, kad visos Lietuvos etnografinės žemės, kuriose gyvena lietuviai ir sudaro daugumą, turi įeiti į vieną tautinę valstybę – Lietuvos Respubliką.

1919 m. Versalio taikos sutarties 99 straipsnis skelbė, kad Klaipėdos kraštas yra atskiriamas nuo Vokietijos, bet paliekamas Antantės šalių suverenitete. Tuo metu teritorija prie Lietuvos negalėjo būti prijungta, nes ji dar nebuvo pripažinta de jure.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad pasaulio valstybėms pripažinus Lietuvos valstybę, Klaipėda lyg ir turėjo savaime atitekti Lietuvai, tačiau uostamiestyje įsikūrusi prancūzų administracija nenorėjo palikti šio žemės lopinėlio ir patogaus Baltijos uosto.

Jaunai lietuvių diplomatijai teko ieškoti būdų, kaip patogiausiai įjungti vakarinių lietuvių žemes į Lietuvos valstybę. Idėja organizuoti Klaipėdos krašto sukilimą kilo Šaulių sąjungoje, kurios tuometinis vadas buvo prozininkas, dramaturgas, politinis veikėjas V.Krėvė – Mickevičius.

Pasak A.Gečo, jo veikla nepelnytai užmiršta, nes jis buvo vienas pagrindinių žmonių, organizavusių Klaipėdos krašto sukilimą.

Atsiminimuose V.Krėvė atvirai rašo, kad klaipėdiškiai – to krašto lietuviai, prie sukilimo neprisidės – didžioji Klaipėdos krašto gyventojų dalis, net kalbanti lietuviškai, nerodė džiugesio dėl susidariusios galimybės susijungti su Didžiąją Lietuva. Politikas teigė, kad laukti kol patys klaipėdiečiai imtųsi kovos veiksmų, nebuvo jokios vilties.

E.Galvanauskas suvokė prijungimo būtinybę

Sukilimą aktyviai rėmė ir visoms jėgoms, kurios rengė sukilimą, vadovavo Lietuvos Vyriausybės ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas. Jis suprato, kad yra unikali galimybė Klaipėdos kraštą prijugti prie Lietuvos ir gerai suvokė to būtinybę.

Rašoma, kad E.Galvanausko vadovaujama Lietuvos Vyriausybė ėmė rengti krašto prijungimo prie Lietuvos dirvą viduje ir tarptautinėje plotmėje. Jau nuo 1922 m. pradžios imta šiek tiek trukdyti maisto produktų iš Lietuvos vežimui į Klaipėdos kraštą, ypač duoninių grūdų, kurių klaipėdiškiai išaugindavo nepakankamai. Sumažintas naudojimasis Klaipėdos uostu, motyvuojant tuo, kad blogas susisiekimas. Susiaurintas žaliavų tiekimas Klaipėdos krašto įmonėms. Motyvuodama lito įvedimu, Lietuvos Vyriausybė nuo spalio pradžios visiškai uždarė sieną su šiuo kraštu.

E.Galvanausko iniciatyva, imta smukdyti Klaipėdos krašto gyventojų pasitikėjimą prancūzų administracija.

A.Gečas pasakojo, kad Lietuvos Vyriausybė daug padirbėjo ir su Sovietų sąjunga bei Vokietija, – atsiklausė, kaip jos vertintų Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Vokiečiai pritarė, nes nenorėjo, kad šis kraštas atitektų Lenkijai, kuri siekė jį užimti. Ir sovietai pritarė. „Jie žaidė savo žaidimą, bet tai buvo naudinga ir Lietuvai“, – sako istorijos mokytojas.

Politiniu sukilimo vadu tapo E.Simonaitis

Tuo metu buvo surengta Klaipėdos krašto gyventojų apklausa, ir apie 90 proc. žmonių pasisakė už tai, kad Klaipėda taptų „laisvąja valstybe“. E.Galvanauskas ir kiti Lietuvos Vyriausybės nariai suprato, kad prancūzai, sukūrę Klaipėdos krašte „laisvąją valstybę“ ir toliau ją administruos, dar labiau stiprindami savo įtaką, o Lietuva gera valia šio krašto negaus.

Lietuvos ministras pirmininkas ryžosi imtis veiksmų.
klaipedos sukilimas 2
1922 m. lapkričio 20 d. vakare E.Galvanauskas sukvietė slaptą ministrų kabineto posėdį, po kurio tarp klaipėdiečių pradėta ieškoti būsimo sukilimo vado.

Politiniu sukilimo vadu tapti buvo pasiūlyta iškiliam Klaipėdos krašto dvasininkui, filosofui, teologijos mokslų daktarui, politikos, kultūros bei visuomenės veikėjui, lietuvybės puoselėtojui Viliui Gaigalaičiui, bet jis nesutiko. Nesutiko ir mokytojas, kariškis, lietuviškų laikraščių  leidėjas ir draugijų steigėjas, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, spaudos darbuotojas Jokūbas Stikliorius. Tai rodė vietos lietuvių inteligentų nusiteikimą krašto prijungimo prie Lietuvos atžvilgiu.

Politiniu vadu sutiko būti Mažosios Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas Erdmonas Simonaitis, nors pasak A.Gečo, jis puikiai suprato, kad bus „vadas be kariuomenės“ – turės remtis šauliais, kurie bus atsiųsti iš Didžiosios Lietuvos.

E.Simonaičiui buvo pavesta paruošti sukilimui dirvą tarp klaipėdiečių, o sukilimui prasidėjus – jam vadovauti.

Lietuvos krašto apsaugos ministras B.Sližys paruošė sukilėlių žygio planą ir sutelkė karines jėgas. Joms vadovauti pasisiūlė žvalgybos karininkas, atlikęs Klaipėdos krašte žvalgymo darbus J.Polovinskas, pasivadinęs J.Budriu.

Prie sukilėlių vadovybės buvo sudarytas atskiras politikos ir informacijos dalinys. Dalinio tikslas buvo agituoti lietuvių naudai, leisti atsišaukimus, skelbti kitą medžiagą prancūzų ir vokiečių kalba, o sukilimui prasidėjus talkininkauti susirašinėjant su prancūzų komisaru, derėtis su juo. Sukilimo vadovybė ir politinis dalinys įsikūrė Šilutėje.

Tarp sukilėlių buvo J.Plonaitis

1923 m. sausio 10 dieną Lietuvos karinės pajėgos, kurias sudarė 40 karininkų, 584 kareiviai, 455 šauliai ir apie 300 savanorių, peržengė Lietuvos – Klaipėdos krašto sieną. Per 5 dienas buvo užimtas Klaipėdos miestas ir kraštas. Šilutė, Pagėgiai, Priekulė užimti be mūšių. Koviniuose veiksmuose žuvo 20 lietuvių, 2 prancūzai ir 1 vokiečių policininkas.

Apie sukilimo laikotarpį E.Galvanauskas rašė: „Nuo sukilimo pradžios iki tarptautinės įtampos apmirimo pergyvenau bene didžiausios įtampos mėnesio tarpsnį. Slogi rytojaus nežinia, politinė įtampa, vidurnakčio vaikštynės (į paštą Kaune susisiekti telegrafu su sukilimo vadovais, nes telefono ryšio tarp Klaipėdos ir Kauno nebuvo), greitas įvairių klausimų sprendimas vargino mane.“

Tarp vietinių savanorių buvo ir Jonas Plonaitis, vėliau pelnęs pirmojo Šilutės Garbės piliečio titulą. Jis po sukilimo buvo išrinktas Lietuvos šaulių sąjungos Klaipėdos skyriaus valdybos nariu, o 1935 m. – ir Klaipėdos krašto seimelio nariu.

Išlikę mažai istorinės medžiagos

1923 m. sausio 19 d. Vyriausias Mažosios Lietuvos komitetas ir krašto atstovai Šilutėje, dabartiniame UAB „Šilutės automobilių keliai“ administracijos pastate Verdainėje, paskelbė deklaraciją apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos autonomijos teisėmis.

1924 m. gegužės 8 d. Santarvės valstybės drauge su Lietuvos atstovu Paryžiuje pasirašė Klaipėdos konvenciją, kuria įteisinta autonominė Klaipėdos krašto priklausomybė Lietuvos Respublikai.

Pasak A.Gečo, įdomu tai, kad apie Klaipėdos krašto sukilimą beveik nėra istorinės medžiagos, nes Lietuvos Vyriausybės posėdžiai nebuvo protokoluojami. Neturėjo būti nė mažiausios dingsties, kad sukilimą organizavo Lietuvos Vyriausybė. Buvo viskas slepiama, idant būtų galvojama, kad sukilimą organizavo patys klaipiediečiai.

A.Gečas sakė, kad kartą buvo surengta apklausa, kurioje istorikų paklausta: „Kuriuo tarpukario Lietuvos istorijos įvykiu labiausiai didžiuojatės?“. Dauguma atsakė, kad  labiausiai didžiuojasi Klaipėdos krašto prijungimu, o labiausiai gėdijasi A.Smetonos karinio perversmo.

 Projektas: „Prie Šyšos krantų: Istorija.”