Lėtinis klausos pablogėjimas siejamas su vyresniame amžiuje blogėjančia galvos nervų kraujotaka dėl aterosklerotinių pokyčių kraujagyslėse.
Lietuvoje dažniausiai dėl klausos sutrikimų pas ausų, nosies ir gerklės gydytojus ar klausos specialistus kreipiasi nuo 70-75 metų. Vidutiniškai tik po 1-2 metų žmogus pajunta, kad susilpnėjusi klausa trukdo visaverčiai bendrauti.
Darbas triukšme yra vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių ankstyvą klausos blogėjimą, kuris gali pasireikšti jau 55-60 metų amžiuje.
Kitos galimos klausos sutrikimų priežastys yra susijusios su persirgtomis infekcinėmis ligomis, ausų uždegimais, taip pat dėl vaistų vartojimo, patirto streso, buitinių ar akustinių traumų (šaudant, sprogimo metu).
Klausos pablogėjimą žmogus dažniausiai pajunta tuomet, kai tampa sunkiau susikalbėti su pašnekovu esant papildomam triukšmui. Tuomet reikia dažniau perklausti ir labai įdėmiai klausytis kalbančiojo, kad būtų galima tinkamai palaikyti pokalbį bei teisingai atsakyti į užduodamus klausimus.
Klausos pablogėjimą galima įtarti tuomet, kai reikia papildomai didinti televizoriaus garsą, kad būtų galima suprasti, apie ką yra kalbama.
Neieškodamas sprendimo būdų, žmogus pats save izoliuoja, stengdamasis bendrauti tik namiškių tarpe. Su tokiu žmogumi tampa sunkiau bendrauti, nes pašnekovas yra priverstas kalbėti pakėlęs balsą. Ilgainiui namiškiai netgi tampa garsiakalbiais. Dėl nusilpusios klausos smegenys praranda gebėjimą atpažinti tam tikrus žodžius, sulėtėja jų aktyvumas, todėl žmogaus bendravimo galimybės gali sumažėti iki minimalaus lygio. Tokiais atvejais žmogus susišnekėti gali tik su keliais garsiai kalbėti galinčiais namiškiais, o klausos reabilitacija gali užtrukti ilgai, ir ne visada būna efektyvi.
Konservatyvių gydymo priemonių klausai pagerinti ar stabilizuoti nėra daug ir jos nėra labai veiksmingos. Vaistai, galintys atstatyti pablogėjusią klausą, yra labiau veiksmingi esant ūmiam klausos nervo uždegimui, kai klausa pablogėja staiga. Tuomet labai svarbu nedelsiant kreiptis pas ausų, nosies ir gerklės specialistus, kad būtų suteikta greita pagalba, leidžianti reabilituoti klausą. Taip pat yra skiriamos įvairios fizioterapinės procedūros bei leidžiami vaistai.
Palaipsniui blogėjant klausai svarbu laiku kreiptis pas specialistus, kad ją tinkamai įvertintų. Rekomenduojama pradėti nešioti klausos aparatus, kai gerosios ausies klausa yra 41 db ir daugiau.
Vaikams, o taip pat aktyviems, dirbantiems ir daug bendraujantiems su žmonėmis rekomenduojama pradėti nešioti klausos aparatus nuo 31 db.
Sutrikus klausai bene svarbiausias dalykas yra išsaugoti smegenų gebėjimą atpažinti žmogaus šnekamąją kalbą, suprasti sakomus žodžius bei palaikyti pokalbį. Dažnas, kreipdamasis pas specialistus, teigia, kad girdi garsus, tačiau neišskiria žodžių. Būtent klausos aparato pagalba yra kompensuojama tai, ko trūksta, t.y., pagarsinami atitinkami dažniai, siekiant pagerinti kalbos suvokimą.
Modernūs klausos aparatai skirstomi pagal nešiojimo tipą į užausinius ir įausinius, pagal garso apdorojimą – į analoginius ir skaitmeninius.
Nuo seno yra gajus mitas, kad klausos aparatas gali sugadinti klausą. Tai yra susiję su anksčiau gamintais, prastos garso kokybės klausos aparatais. Šiuolaikiniai klausos aparatai yra pritaikomi pagal klausos audiogramą, tad garso nustatoma tiek kiek reikia, kad žmogus galėtų gerai girdėti ir susikalbėti.
Klausos aparato nešiojimo trukmė dienos metu priklauso nuo klausos sutrikimo laipsnio ir poreikio. Šie ir daugelis kitų klausimų yra aptariami kartu su surdologais arba klausos protezavimo specialistais.
Klausa laikoma gerai reabilituota, kai pats žmogus gali laisvai bendrauti skirtingose aplinkose, o pašnekovams nereikia garsiai su juo kalbėti.