Knygnešius prisimenant: giliausius įrašus širdy palieka šnarantys knygos lapai

Knygnešystė – į jokias pasaulio kalbas neišverčiamas žodis. Tai XIX a. Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos draudimo politiką, trukusią 40 metų. UNESCO knygnešystę pripažino unikalia ir pasaulyje analogų neturinčia veikla, o Kovo 16-oji paskelbta Knygnešio diena.
Knygnešio dieną prisiminimų keliais kartu su mokytoja I. Arlauskiene keliavo ir būrelis bendraminčių.

Švėkšnoje apie 30 knygnešių

Lietuvoje nemažai miestų ir miestelių, pažymėtų paminklais ar kitais atminimo ženklais, skirtais kalbos ir spaudos vaduotojams. Švėkšniškiai pagrįstai didžiuojasi miestelio centre stovinčiu paminklu knygnešiams (aut. Vyt. Bliūdžius, 2003). Juk Švėkšnoje, paribio miestelyje, aktyviai veikė knygnešiai, kurių priskaičiuojama apie 30.

Knygnešius galima skirstyti į profesionalus, kurie patys slapta vykdavo į Mažąją Lietuvą ir, iš ten atsigabenę slaptos spaudos, ją išvežiodavo po atokiausius šalies kampelius. Šie žmonės vertėsi knygnešyste, o iš gautų pajamų sugebėdavo pragyventi. Mėgėjais laikytini tie, kuriems knygnešystė buvo epizodinė, kurie spaudą platino vienoje ar keliose parapijose arba savo namų aplinkoje. Tai jie darė siekdami išsaugoti prigimtinę kultūrą, kalbą. Knygnešiais buvo laikomi ir smulkūs prekybininkai, vadinamieji paupariai, kurie mugėse švenčių dienomis prie bažnyčių pardavinėdavo įvairias prekes ir lietuvišką spaudą.

Pakeliaukime prisiminimų keliais, kuriais keliavo lietuviškas žodis ir knyga, prisiminkime tikrąją mūsų tautos pasiaukojimo kainą bei žmones kovojusius ir puoselėjusius gimtąją kalbą.

Knygas užkasė daubos skardyje

Krašto šviesuolė, mokytoja Irena Arlauskienė prisipažino, kad Knygnešio dieną ją apima ypatingi jausmai ir prisiminimai. Šių dienų aktualijos: senelio knygnešystė, tėvelio spalvingi pasakojimai, su mama ir sese balsu skaitoma A. Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“, knygos, kurias kažkodėl būtinai reikėjo užkasti žemėje, mamos prijuostėje parnešta knyga, stribų pastangos sudeginti „Tėvynės sargo“ komplektą, naujų knygų kvapas ir dabar vaikaičiams, gyvenantiems kitoje žemės rutulio pusėje, kasdien skaitomos knygos…

Prieš akis iškylančiuose vaizdiniuose senelis – Dominykas Pupšys, keliaujantis su kontrabanda per sieną, o krepšyje visada atsiranda vietelė knygoms. Senelis nebuvo profesionalus knygnešys, bet mėgėjas – be abejonės. Jurgaičių kaimo sūdžia (Švėkšnos grafo Pliaterio paskirtasis kaimo teisėjas – diplomatas, gebantis sutaikyti susipykusiuosius). Buvęs didis svajotojas, tikras gamtos vaikas – jautęs begalinę meilę medžiams, laukams, mėgęs medžioti, o vaikus užburdavęs ypatingais pasakojimais.

Nuo pat vaikystės, kiek save atsimena, mokytoja Irena buvo apsupta knygų. Anksti pramokusi skaityti, skaitė garsiai, pasikeisdama su sese ir mama. Knygos buvo neatskiriama gyvenimo dalis. Vėliau į namus knygos atkeliaudavo iš giminaičių Rimkų, Švėkšnos Vilkėno gatvėje turėjusių knygyną.

Karui baigiantis, visos Rimkų knygyne buvusios knygos atvežamos į Jurgaičius pas Pupšius, supakuojamos ir užkasamos daubos skardyje. Niekas nepaaiškino kodėl. Po daugelio metų, sovietmečiu, kad niekas nematytų, einama ieškoti užkastųjų knygų. Keistas jausmas apėmė jas suradus ir atkasus… Knygos buvo suirusios, virtusios tiesiog smiltimis ir dar peraugusios medžių šaknimis. Bet aiškiai matėsi, kad tai tikrai tos knygos.

Laikraščiai sukėlė stribų įtūžį

Prisiminimuose ir atsitikimas, kaip po kaimą vaikščioję stribai užėjo trobon, o pamatę ant stalo laikraščių komplektą „Tėvynės sargas“ bandė sudeginti. Bet laikraščiai nedegė, tik aprūko. Įtūžio pagauti, su ant nugaros pakabintais šautuvais, jie tiesiog ėmė skutais plėšyti ir mesti į ugnį…
Mokykliniais metais nebuvo didesnio malonumo, kaip gauti naujus, spaustuvės dažais kvepiančius vadovėlius. Jeigu dar ir spalvotų pieštukų komplektą pridėdavo, tai jau džiaugsmas per kraštus liedavosi. Ir dabar nauja, spaustuvės dažais kvepianti knyga atgaivina tuos malonius mokytojos Irenos prisiminimus, nukelia į vaikystę. Mokytoja parašė ir išleido šešias knygas: „Antai tebeeina“ 2005, „Jos čia nėra“ 2008, „Pirmyn per aplink“ 2011, „O kas toliau?“ 2017, „Kuris į Tolminkiemį?“ 2017, „Rūgštynių sula“ 2020.

Mokytojos gimtajame Jurgaičių kaime gyvenimas tekėjo nuolatinėje knygų apsuptyje. Ta romantika širdyje išlikusi iki šiol, kartu su tėvelio pasakotomis legendomis, jo laiškais, mamos rašytu dienoraščiu.

Nors jau senokai užvertos mokyklos durys, klasėse nebelaukia smalsios moksleivių akys, mokytojos pedagoginė veikla tęsiasi. Tiesa, kitaip – šiuolaikiškai, pasitelkus išmaniąsias technologijas. Mokytoja padeda savo vaikaičiams, gyvenantiems Kalifornijoje, penktokui Benui ir pirmokei Rūtai, mokytis lietuvių kalbos ir balsu kartu skaito vaikiškas knygas.

Tas neilgas pokalbis įnešė šviesos ir paskleidė žinią apie knygos reikšmę žmonėms. Na ir kas, kad mus valdo informacinės technologijos, bet giliausius įrašus mūsų širdyje vis tik palieka šnarantys knygos lapai…