„Mama sakydavo: gaila, kad tu jau nematei senelio, kiek jis tau įdomių istorijų būtų pripasakojęs“, – atsiminimais dalijasi Šilutės ligoninės konsultacinės poliklinikos vedėjas Leonas Balčėnas.
Šio gydytojo senelis Andriejus Balčėnas buvo knygnešys, be to, dar ir labai apsišvietęs, raštingas, besidomintis naujovėmis, mėgstantis bendrauti ir žmonių draugiją.
Ir nors L.Balčėnas gimė praėjus 10 metų po senelio mirties, apie jį kalba su didele pagarba ir meile – lyg nebūtų jų skyręs tas ilgas laiko tarpas. Pažinti senelį gydytojui padėjo mamos ir tetos Marijos Čepulienės pasakojimai.
Į pokalbį knygnešio anūkas atsinešė išsaugotus giminės reliktus – 1931 metais kunigo seneliui išduotą „Šeimynos pasiaukojimo dokumentą“, močiutės pasą, iš užsienio į Vilkų Kampą kunigo siųstą atvirutę seneliui, senų laikraščių iškarpas.
Kovo 16-ąją minėjome Knygnešio dieną. Tądien Lietuvoje pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas. Ta proga „Šilutės naujienų“ skaitytojams pateikiame istoriją apie vieno knygnešio gyvenimą.
Švėkšna buvo nemažas pasienio miestas
Priminsime šiek tiek istorijos.
Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba, nuo 1864 metų visos knygos turėjo būti leidžiamos rusišku raidynu. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, kurias numatė rusų įstatymai.
Vėliau, kai slapčia buvo pradėti leisti lietuviški laikraščiai ir prasidėjo aktyvi agitacija prieš valdžios taikomas rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra buvo pavesta administracijos organams. Jiems buvo suteikta teisė bausti „nusikaltėlius“, platinančius lietuvišką spaudą, konfiskuoti bei deginti raštus.
Bet lietuviška spauda buvo platinama ir toliau. Daug knygnešių veikė ir mūsų krašte, ypač – apie Švėkšną.
Švėkšnos kraštotyrininkas Petras Čeliauskas rašo, kad XIX amžiaus pabaigoje Švėkšna buvo nemažas pasienio miestelis, turėjęs beveik 2000 gyventojų, čia gyveno daug pirklių ir amatininkų. Nemažai apylinkės gyventojų užsiiminėjo spirito ir kitų prekių kontrabanda iš Prūsijos. Kontrabandininkai suorganizuodavo 30-40 vežimų gurguoles, kuriose, be vežėjų, būdavo po du „liuosininkus“ – taip vadinti prekių nešikai.
„Sieną pereiti tuo metu nebuvo sunku, ją kartais pervažiuodavo vežimais arba juos palikdavo šiapus sienos, o „liuosininkai“ eidavo į sutartą vietą prekių. Visi būdavo apsiginklavę šautuvais, tad, susidūrę su pasienio sargyba, atsišaudydavo. Švėkšnos kapinėse yra trys įrašai, liudijantys du kazokus ir vieną sargybinį žuvus nuo kontrabandininkų rankos 1868, 1880 ir 1895 metais“, – rašo P.Čeliauskas.
Švėkšnoje knygnešių veiklą organizavo gydytojas J.Rugys
Prūsijoje spausdintos lietuviškos knygos ir laikraščiai nelegaliai buvo gabenami į Lietuvą ir pro Švėkšną. Lietuviškos spaudos gabenimo ir platinimo organizatorius Švėkšnoje buvo gydytojas Juozas Rugys (Rugis).
Besimokydamas Marijampolės gimnazijoje, jis susidraugavo su Vincu Kudirka, ši draugystė nenutrūko ir vėliau. 1885 m. J.Rugys baigė Maskvos universitetą, o 1886 m., Švėkšnos klebonui pasiūlius, apsigyveno Švėkšnoje ir pradėjo verstis laisvąja gydytojo praktika.
Bestudijuodamas J.Rugys priklausė Maskvos lietuvių studentų draugijai, buvo aktyvus aušrininkas.
„Reikia manyti, kad ir Švėkšną, šį tamsų Žemaitijos užkampį, jis pasirinko dėl to, kad vietovė buvo tik už šešių kilometrų nuo Prūsijos sienos. Yra žinoma, kad pas Rugį į Švėkšną buvo atvykęs ir Kudirka“, – rašo P.Čeliauskas.
Buvo pakliuvęs žandarams
Artimiausias J.Rugio pagalbininkas buvo jau anksčiau minėtas L.Balčėno senelis Andriejus Balčėnas.
„Įdomiai susiklostė jo gyvenimas“, – pasakojo jo anūkas gydytojas L.Balčėnas.
Andriejus gimė 1857 m. netoli Šilutės, lankė mokyklą. Po tėvo mirties, A.Balčėnas sugrįžo gyventi į Vilkų Kampą. Jis nusipirko 5 hektarus žemės, nuomojo dvaro žemės. Čia sukūrė šeimą, su žmona Marijona sugyveno dvi dukras ir du sūnus.
A.Balčėnas buvo geriausias J.Rugio pagalbininkas ne tik dėl atkaklaus būdo, bet ir todėl, kad gerai žinojo pasienio apylinkes, turėjo ten pažįstamų ir draugų, žinojo, kur geriausia pereiti sieną. L.Balčėnas pasakojo, kad senelis turėjęs gerus arklius, kuriuos labai prižiūrėjo ir su jais daug keliaudavo. Per sieną veždavo ne tik lietuvišką literatūrą, bet ir kontrabandą.
Šaltiniuose rašoma, kad A.Balčėno gyvenime buvo nemažai epizodų, kai reikėdavo sprukti nuo žandarų, vengti jų pasalų, deginti knygas, kad jos nepakliūtų žandarams. Keliauti su knygomis, neretai pėsčiomis, reikėdavo toli, kartais iš Tilžės, Bitėnų, Ragainės. Viename žygyje per sieną prie Ašvos buvo žandarų peršautas ir visą gyvenimą liko raišas.
Bet ir luošas likęs knygnešio darbo mesti nepanoro. J.Rugys jam skirdavo kitas užduotis – tekdavo savo arkliais knygas vežioti po įvairius Lietuvos kampelius. Kad mažiau būtų įtariamas, kartu gabendavo ir prekes.
Važiuodavo dažniausiai šunkeliais, klampynėmis. Minima, kad A.Balčėnui yra tekę iš Švėkšnos į Kurtuvėnų dvarą vežti aušrininką Vincą Kudirką.
Mirė A.Balčėnas 1937 m., palaidotas Švėkšnos kapinėse. P.Čeliausko prašymu, šeima perstatė senelio paminklą – pagerbdami jo atminimą užrašė, kad čia ilsisi knygnešys.
Vitražinį stiklą pargabeno iš Liepojos uosto
Pasak L.Balčėno, kai buvo statoma Švėkšnos bažnyčia, senelis savo arkliais pargabeno vitražinį stiklą iš Liepojos uosto. Galima numanyti, kad A.Balčėnas buvo gerbiamas parapijos kunigų.
1931 m. gruodžio 8 d. Balčėnų šeimai klebonas įteikė „Šeimynos pasiaukojimo dokumentą“, kuriame rašoma, kad Balčėnų šeimyna padarė savo namuose iškilmingą pasiaukojimą švenč. Jėzaus Širdžiai, pavesdama Jai visus savo šeimynos narius, kaip esančius namie, taip ir nesančius, lygiai ir mirusius.
Išlikęs ir kunigo A.Balčėnui siųstas atvirukas iš Berlyno: „Mielas Andriejau! Štai jau esu ant savo senobinės vietos. Kelionę savo atlikau laimingai. Sveikata, ačus Dievui, tuo tarpu nebloga. Lietuvių kunigų asame šeši. Mokslas jau prasidieja. Tuo tarpu tiek. Sveikynų Tavęs, Pretelką ir visus namiškius. Krugelienei ir Vilkokampiškiams siunčiu labas dienas. Jūsų kunigas…“