„Mano mama buvo paprasta, tiesaus būdo, atvira, nuoširdi ir darbšti moteris. Galima sakyti, viena iš paskutiniųjų šio krašto lietuvininkių. Joje, kaip ir kiekviename žmoguje, galėjai surasti visą spektrą įvairiausių asmenybę ir sielą pripildančių spalvų. Mama labai mylėjo šitą kraštą, gamtą, niekada nesigailėjo, kad visas gyvenimas prabėgo čia – jos vaikystės ir jaunystės žemėje. Tikėjo, kad, anot Vydūno, „geriausios sąlygos Taurėjimui randasi Tėvynėje’, – rašo savo mamos Onos Blankienės atsiminimų knygą išleidusi Kristina Blankaitė.
Neseniai įvyko šios knygos „Angelai negali gyventi Žemėje, arba Knyga apie žmones“ pristatymas Šilutėje. Jaukiai įsitaisę prie arbatos puodelių kalbėjo tie, kurie skaitė knygą, ir tie, kurie pažinojo Kristinos Blankaitės mamą, gyvenusią, o vėliau ir visuomeninę veiklą vykdžiusią Šereiklaukyje (Pagėgių sav.).
Dramatiškas gyvenimas nepalaužė
„Noras pakviesti skaitytojus keliauti mano mamytės gyvenimo takais kilo iš mano pačios noro dar kartą apsvarstyti ir atkreipti kitų dėmesį į sudėtingą ir savitą šito (Klaipėdos) krašto istoriją. Į istoriją, kuri mums atsiskleidžia per žmonių, šeimų likimus, pasakojančius mums apie gyventojų meilę savo kraštui, gyvenimui, apie žmogų žlugdantį bejėgiškumą pasipriešinti likimui (iš vienos pusės) ir begalinį jo norą, nepaisant skurdo ir vargo, vėl iš naujo prikelti ir kurti gyvenimą (iš kitos pusės)“, – rašo 
K.Blankaitė.
„Angelai negali gyventi Žemėje, arba Knyga apie žmones“ yra pirmoji O.Blankienės prisiminimų dalis, jos pačios užrašytų 1996 metais. Visi, skaitę šią dalį, vieningai teigia, kad šios knygos negali paleisti iš rankų tol, kol neperskaitai iki paskutinio puslapio.
Dramatiškų įvykių paženklintą savo gyvenimą O.Blankienė pasakoja detaliai, nuosekliai, nepagražintai. Žvelgiant iš šių laikų perspektyvos, atrodo nesuvokiama, kiek daug turėjo iškęsti moteris: karo siaubą, skurdą, išprievartavimą, vaikų ligas. Dar visą laiką reikėjo dirbti sunkų fizinį darbą, net ir būnant paskutinius mėnesius nėščiai. Skaitydamas nustembi, kaip visi šie išgyvenimai nepalaužė jos dvasios, o atvirkščiai – dar labiau sustiprino, subrandino iškilią, šviesią asmenybę.
Knyga patraukli ir gausybe iliustracijų, kurios sumaketuotos stengiantis sukurti situaciją, atvaizduojančią tekstą. „Vaizdai iliustracijose komponuojami taip, kaip ir prisiminimų siūlais gali būti audžiamas, jausmų ir minčių raštais išmargintas nebūtinai realistinis, bet visada tikras, gyvenimą liudijantis vientisas praeities audinys“, – sako autorė, prisipažinusi, kad vieną iliustraciją komponavo netgi 6 valandas.
Įdomu, kaip jaučiasi sugrįžę vokiečiai
K.Blankaitė ketina išleisti ir antrąją savo mamos prisiminimų dalį (jau turi sukaupusi daug medžiagos bei didelį archyvą istorinių nuotraukų), kurioje norėtų papasakoti apie mamos visuomeninę veiklą ir to krašto gyvenimą per mintis bei likimus žmonių, kuriuos mama sutiko ir su kuriais bendravo Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
„Tai buvo metas, kai ji, paprasta kaimo moteris, atidavusi duoklę šeimai, galėjo atsitiesti ir išskleisti sparnus“, – rašo O.Blankienės dukra.
Pirmosios prisiminimų dalies pristatymo metu autorė apie knygos turinį nekalbėjo, o pateikė fragmentus to, ką yra paruošusi antrajai knygos daliai.
K.Blankaitė užaugo Šereiklaukio muitinės pastate. Ji pasakojo, kad netikėtai 2011 metų vasarą ten apsilankė du solidūs vyrai, kurie prieš Antrąjį pasaulinį karą ten gyveno su šeima, o jų tėvas dirbo muitininku. Kristina parodė tų dviejų vokiečių nuotraukas muitinėje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po 75 metų. Buvo perskaitytas ir vieno jų – Herberto laiškas, adresuotas O.Blankienei.
„Viskas, ką aš žinau apie gyvenimą Šereiklaukyje, vien šviesūs prisiminimai. Keletą nerūpestingų metų aš su tėvais praleidau Šereiklaukyje, tai paliko gilų įspaudą mano sieloje, čia prasidėjo mano gyvenimas. Šereiklaukis taip ir liks mano tėvynė“, – rašo jis.
Šią vasarą K.Blankaitė lankėsi pas paskutinio Šereiklaukio dvarininko anūką Konradą Stege (jo mama užaugo Šereiklaukyje) ir paprašė, kad ir jis aprašytų savo pirmąjį atvykimą į Šereiklaukį, nes jai visada įdomu, kaip jaučiasi vokiečiai, kurie čia atvažiuoja ir mato savo tėvų namus pirmą kartą. Šis jausmingas Konrado laiškas taipogi buvo perskaitytas pristatymo metu.
Aiškinasi istoriją
„Kai pradedi domėtis ne tik šeimos, bet ir kaimo istorija, tampi detektyvu, kuo giliau eini į mišką, tuo daugiau medžių, pradedi kelti sau klausimus“, – pripažino K.Blankaitė, apie savo gimtinę išsiaiškinusi daug įdomių dalykų.
Pavyzdžiui, antroje muitinės pastato, kuriame ji užaugo, pusėje vokiečių kalba parašyta „Cukraus kalnas“. Pasirodo, senieji šio krašto gyventojai duodavo vietovėms, medžiams arba vandens telkiniams vardus.
Šereiklaukio dvaro parke toks paminklas stovėjo. Anot K.Blankaitės, vietiniai pasakodavo istorijas, neva tai paminklas dvarininkų mylimam šuniui, kiti sakė, kad arkliui. Pagaliau jai vasarą pavyko išsiaiškinti, kad kai 1914 metais rusai išsivarė visus dvarininkų arklius, kitą dieną vienas arklys sugrįžo. Tą arklį be galo jie mylėjo, Liepa vardu jis buvo. Minėtas paminklas ir buvo skirtas Liepai.
Kai kuriuos pavadinimus, o ir daugybę kitų faktų apie Šereiklaukį K.Blankaitė vis dar bando išsiaiškinti. Jai teko lankytis pas 94-erių metų moterį, kuri gerai prisimena prieškario Šereiklaukį ir vasaromis ten dažnai važiuodavo. Anksčiau minėtas Konradas atsivežė storiausią aplanką su nuotraukomis, laiškais, tėvų vestuvių nuotraukomis. Įdomu, kad vestuvių kvietime surašyta visas meniu ir kokia tą vakarą bus atliekama muzika.
Skaitytojai negailėjo gerų žodžių
Knygos pristatyme dalyvavęs istorijos mokytojas Algirdas Gečas sakė Kristiną pažįstantis jau senai ir labai vertinantis kaip nepakartojamą asmenybę, kaip kolegę. Praėjusį pavasarį istorijos mokytojų metodinis ratelis nusprendė pasivažinėti po Pagėgių kraštą – vaikščiojo po piliakalnius, aplankė Šereiklaukį, lankėsi muziejuje, matė visus ūkinius pastatus, įsivaizdavo, kaip ten viskas atrodė klestėjimo laikais, kaip ten gyveno žmonės.
„Noriu pasidžiaugti jūsų darbu, kuris prasmingas ir kraštotyrine, ir istorine prasme, ir šeimos istorijos prasme. Puikus pavyzdys visiems, kaip reikia saugoti savo šeimų istoriją“, – gerų žodžių negailėjo A.Gečas.
Pedagogas Anatolijus Žibaitis perskaitęs knygą buvo be galo sužavėtas. Anot jo, labai įdomios nuotraukos, iš karto matyti, kad meno žmogus yra tą knygą leidęs. „Kai pradėjau skaityti, maniau, kad Kristina rašo, bet vėliau supratau, kad čia jos mamos užrašai“, – sakė jis.
Paprasta kaimo moteris, vargusi, sunkiai dirbusi, ėmė ir parašė savo gyvenimą. Tuo požiūriu ši knyga nepaprastai vertinga ir įdomi kaip istorinis dokumentas apie tai, kaip gyveno to laiko žmonės.
„Mane stebino, kiek daug vargo patyrė jos mama. Murkdėsi varguose ir neprarado žmogiškumo, optimizmo, vilties, gyvenimo meilės. Reikia pasimokyti iš senos kartos žmonių, kurie sugebėjo atsilaikyti prieš gyvenimo smūgius. Jeigu mes visi išleistume savo giminės istoriją, būtume labai turtingi žmonės dvasine prasme“, – sakė A.Žibaitis.
Anot pedagogės Irenos Arlauskienės, ši knyga yra toks istorijos liudijimas, kai kiekviename žingsnyje atrandi save. Jai knyga brangi tuo, kad gerai pažino Kristinos mamą, kuri jai panaši į legendinę šio krašto moterį. Anot I.Arlauskienės, O.Blankienė visda buvo tiesi, elegantiška, galėjo bendrauti lygutėliai su paprastu vaiku ir su svečiais iš užsienio. „Ji visur buvo lygi su lygiais. Netgi tas vargas, kurį ji patyrė“, jos nepažemino, mano pedagogė.
Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė Kristinos mamą taip pat puikiai pažinojo. Pasak R.Šikšnienės, pas O.Blankienę visada jausdavosi šio krašto moters ramybė, su ja būdavo ramu, ji visada šypsodavosi. Ji nėra pasakojusi apie savo ligas ar nelaimes, o sakydavo tik kas gera, kas gražaus nutiko. „Kad ir vargo, bet turėjo savigarbą ir buvo išdidi bet kokiu atveju“, – prisiminė muziejaus direktorė.