Praėjusiame „Sveikatos šaltinio“ numeryje rašėme apie įvairius gydymo nuo priklausomybės alkoholiui būdus. Šį kartą pristatome vieną iš būdų – psichokodavimo metodą pagal Aleksandrą Dovženką.
„Šilutės naujienos“ kalbino Klaipėdos medicinos centro UAB „Sodalitas“ vadovą Igorį SOKOLOVĄ, kurio vadovaujamame centre Debreceno g. 47 šią procedūrą atlieka kas mėnesį – pusantro iš Donecko atvykstantis medicinos mokslų daktaras, profesorius Borisas IVNEVAS.
Kodavimas gali ir neveikti
I.Sokolovas pirmiausia pabrėžia, kad A.Dovženkos kodavimo nuo alkoholio ir rūkymo metodas nėra naujovė. Psichiatrijoje šis metodas dar vadinamas streso terapija ir pasaulyje naudojamas jau labai seniai. A.Dovženkos sumanymas buvo patobulinti šį metodą – padaryti iš jo 5 minučių stresą.
Kodavimas pagal A.Dovženką susideda iš dviejų dalių. Pirmoji – bendras hipnozės seansas – yra išbandymas, ar ta metodika tiks konkrečiam žmogui. Jei šio seanso metu žmogaus organizmas reaguoja, anot I.Sokolovo, yra tikimybė, kad teigiamą rezultatą pavyks pasiekti.
Bet gali būti, jog šio seanso metu gydytojas pastebės, kad tądien kurio nors žmogaus gydyti jis negalės. Žmogui gali tekti ateiti kitą kartą, o gali būti, kad jam toji metodika apskritai netinka.
Kodavimo trukmę renkasi klientas
Antroji kodavimo dalis – individualusis seansas kabinete, toji jau minėta streso terapija. Jo metu per 5-7 minutes gydytojas pasiekia tokią paciento psichologinę būseną, kuri gali panaikinti norą vartoti alkoholį arba rūkyti.
„Jeigu žmogus atėjo pats, norėdamas keisti savo gyvenimo būdą, tikimybė, kad jam pavyks, yra 90 procentų“, – sako I.Sokolovas.
Klinika „Sodalitas“ (išvertus iš lotynų kalbos – „Draugystė“) pagal šį metodą dirba jau 14 metų. Kiekvienam B.Ivnevo seansui iš anksto užsirašo ir susirenka nuo 20-ties iki 40-ties žmonių grupės.
Pageidaujamą kodavimo trukmę individualaus seanso metu išsirenka pats klientas. „Mes patariame rinktis terminą nuo 1 iki 7 metų, bet visada atsižvelgiame į žmogaus pageidavimą“, – sako I.Sokolovas.
Kodas – tai ne raidžių ar skaičių derinys
Į seansą reikia atvykti pasiruošus. Žmogus turi būti mažiausiai 7, o geriau – 10 dienų nevartojęs jokio alkoholio, pastaruoju metu neturėjęs galvos traumų. Kodavimas neatliekamas jaunesniems nei 18-os ir vyresniems nei 70-ties metų žmonėms.
Ši procedūra visai netinka sergantiems epilepsija ir stiprius antidepresantus ar kitus stipriai psichiką veikiančius vaistus vartojantiems žmonėms. Tokių medikamentų irgi reikėtų nevartoti 10 dienų iki kodavimo.
Nesvarbu, kokį kodavimo terminą pasirinko žmogus, medikai pataria kartą per metus atvykti sustiprinti kodą. Šios individualios procedūros metu gydytojas aktyvuos nervines ląsteles, kurios ir vadinamos koduotomis ląstelėmis.
Medikai paneigia faktą, kad kodavimas – tai kažkoks raidžių ar skaičių rinkinys, kurį surinkti ir „nulaužti“ tą kodą bei taip į pradinę būklę grįžti gali bet kuris užkoduotas žmogus. Tokio rinkinio nėra ir „atsikoduoti“ patiems nepavyks.
Pradėjus gerti, svarbu atsikoduoti
Bet pacientams svarbu žinoti kitką: jei užkoduotas žmogus pateko į gydymo įstaigą, ar – juo labiau – jam reikalinga operacija, jis privalo apie kodavimą pasakyti medikams. Nuo to priklauso kitų ligų gydymo sėkmė.
Į tą pačią gydymo įstaigą, kur buvo atliktas kodavimas, ir pas tą patį gydytoją reikia kreiptis ir tiems, kurie būdami užsikodavę vėl pradėjo gerti. Mat tie, kas mano, jog vėl ėmus gerti kodas išnyksta savaime, labai klysta. Atkoduojama nemokamai, o to nepadarius, anot medikų, gresia rimtos pasekmės asmenybės psichikai: žmogus gali tapti agresyvus, yra buvę atvejų, kai tokie žmonės pradėjo gerti dar intensyviau.
Beje, kalbos, jog užsikodavę, bet vėl gerti pradėję žmonės tai daro kur kas smarkiau, nėra visai pagrįstos. Taip būna tik kai kuriais atvejais. Medikai svarsto, jog to priežastis gali būti ta, kad ilgą laiką alkoholio nebegavęs organizmas stengiasi kuo greičiau „paimti“ visą dozę, kurios negavo per tą laiką. O gali būti ir dėl to, kad žmogus mano, jog jis jau „sulaužė“ kodą ir kodas išnyko.
Apsilankę klinikoje „Sodalitas“ galite pavartyti ir atsiliepimų knygą. „Negalėjau ir įsivaizduoti, kad gyvenimas be taurelės yra toks gražus“, – šiuose atsiliepimuose tokia mintis yra bene pagrindinė.