Svarbu neneigti
Pasak psichologės, vaiko emocinis pasaulis pradeda formuotis dar motinos įsčiose, tačiau priimti ir išreikšti kylančias emocijas ir jausmus, vaikai mokosi stebėdami juos supančius žmones bei jų emocijas. Ji pataria priimti vaiko emocijas tokias, kokios jos kilo, padėti įvardinti, kas su juo vyksta, neneigti emocijų vien dėl to, kad jos nemalonios arba skaudžiau išgyvenamos.
Jeigu pastebite, kad vaikas sunkiai užmezga santykius su bendraamžiais arba nerimastingai reaguoja į tam tikrus išorinius veiksnius – priežasčių reikėtų dairytis savo elgesyje bei emocijų raiškoje. Galbūt kartais patys sunkiai reiškiate emocijas – slepiate nuo vaikų liūdesį arba pyktį, garsiai kalbate tik apie teigiamas emocijas. Tai ženklas, kad į pokyčius galėsite keliauti kartu su vaiku. O jeigu jūs esate tinkamas pavyzdys, duokite vaikui daugiau laiko įsisavinti rodomą pavyzdį – kiekvieno raidos kelias skirtingas.
Psichologė dažnai susiduria su atvejais, kai tėvams sunku priimti vaikų pyktį savo atžvilgiu, pavydą, baimes, kurios jiems atrodo nepagrįstos ar juokingos, nuoskaudas ar nepasitenkinimą šeimoje esančiais tarpusavio santykiais.
„Kai kurių tėvų reakcijos būna sunkios ir skaudžios, imama teisinti save ar moralizuoti vaikus, kad jie nedėkingi, nepagarbūs ir nesupranta, kiek daug tėvai dėl jų daro. Tokiu atveju primenu, kad emocijos kyla natūraliai ir jas reikia priimti, kalbėti, koks aplinkinių elgesys sukelia tokius išgyvenimus, ko tikisi ir laukia iš šeimos, susitarti kaip padėti vienas kitam“, – sako ji.
Sekti emocinį ritmą
Vaikams atpažinti ir sekti savo emocijas gali pagelbėti pagal amžių pritaikytos užduočių knygelės, emocijų kortelės, lipdukai ar kitos priemonės, kurios žaidybine forma supažindina su aplankančiais jausmais ir būdais, kaip su tais jausmais susidraugauti.
Žaislai ar kiti mylimi daiktai vaikams padeda jaustis saugiai, lengviau megzti socialinius ryšius, įveikti baimes, išmokti rodyti dėmesį ir meilę. Įvairūs žaidimai su priemonėmis vaikams leidžia lengviau įsisąmoninti ir ugdyti emocinį intelektą. Tėvams ir ugdytojams gali pasitarnauti įvairūs emocijų kalendoriai, leidžiantys sekti vaiko emocinį ritmą, identifikuoti emocines reakcijas į neįprastus įvykius ar dalykus, o galiausiai su vaiku juos aptarti.
Tėvai neretai būna linkę emocijas skirstyti į „geras“ ir „blogas“, tačiau taip kuriame nepalankias aplinkybes „blogųjų“ priėmimui ir raiškai. Sakydami, kad emocijos gali būti „malonios“ ar „nemalonios“, kur kas arčiau prisileidžiame tas, su kuriomis būti nelabai lengva.
Svarbu ne tik priimti emocijas, bet ir su vaiku aptarti, kas ir kodėl jam kelia nerimą, išsiaiškinti situacijos priežastį. Net ir kalbant apie sunkias emocijas, svarbu pabrėžti, kad jas jausti yra normalu.
„Žmonės nuo gimimo patiria daugiau sunkių ir nemalonių emocijų, tad geriau išmokti jas priimti, rasti tinkamų būdų jas paleisti ir išmokyti tai padaryti atžalas. Saugodami vaikus nuo nemalonių patirčių, saugome juos nuo realaus pasaulio, kuris vieną dieną tikrai ateis į vaiko gyvenimą. Tuomet tėvai jau nebegalės padėti taip, kaip galėjo anksčiau“, – sako psichologė.
Slopindami pyktį, pavydą, nusivylimą juos padedame atokiausiuose asmenybės kampeliuose. Net ir sunki emocija, kuri išreiškiama ir paleidžiama laiku, leidžia greičiau atsistatyti ir atgauti emocinę pusiausvyrą. Jeigu kaupsime jas pasąmonės glūdumoje, jos vieną dieną sprogs su trenksmu.
Svarbu būti kartu
Priėmus emocijas ir aptarus jų atsiradimo aplinkybes, ateina laikas ieškoti sprendimo. Padėkite vaikui nurimti, atrasti pusiausvyrą ir suprasti, kad viskas išsprendžiama. Svarbiausia pagalbos dalis yra ne linksminti, o būti kartu, bendrauti ir sumažinti sunkumo jausmą. Būtina vaikui padėti pasipasakoti ir nurimti. Ypač mažiems vaikams gali padėti žaidimai su vizualinėmis priemonėmis, mylimi žaislai.
Visų emocijų priėmimas leidžia ugdyti emocinį intelektą, stiprinti psichologinį atsparumą ir labiau pasitikėti savimi.
„Emocijų atsiradimo kontroliuoti neįmanoma. Raišką žmogus pasirenka pagal savo brandą, turimas žinias ir įgūdžius. Noras sustabdyti vaiką nuo emocijų, pavyzdžiui, kad jis nereikštų pykčio arba nepatirtų liūdesio, prilygsta norui kontroliuoti prigimtį ir gamtą. Tai nepateisinama ir žalojančiai veikia asmenybę su visomis, kartais labai skaudžiomis pasekmėmis“, – sako psichologė.
Tai, kaip žmogus jaučiasi būdamas suaugęs priklauso nuo patyrimų vaikystėje, „užaugintų“ nuostatų ir išmoktų elgesio modelių. Bet kokie draudimai jausti, kalbėti ar sulaukti paramos iš aplinkinių turi neigiamos įtakos suaugusio žmogaus įsitikinimams, elgesiui ir pasirinkimams.
Parengta pagal BNS inf.