Renginio dalyviai performatyviosios poezijos atstovė ir scenos menininkė Eglė Kirilauskaitė ir pianistas Darius Mažintas vakaro metu pateiks miesto auditorijai naują koncepciją apie Romantizmo transformacijas ir apraiškas šiandien, taip pat – apie tarpdisciplininę profesionaliojo scenos meno sklaidą apskritai.
Savo kūrybą visada labiausiai siejau su Romantizmo transformacijomis postmodernizmo kontekste. Siekiau atsakyti į klausimus, kas yra Romantizmas mums šiandien, ar apskritai jis tebėra reikšmingais šiais susvetimėjimo ir korporacijų klestėjimo laikais, ir ar poetai idealistai kelia nebent surogatinę šypseną. Ar iškalbinguose, lyriškai sentimentaliuose poetų žodžiuose slypi naivus XIX amžiaus idealizmas, ar vis tik įprastas šių dienų kultūrai vienintelis apčiuopiamas pasyvios agresijos pavidalas – sarkazmas? Šiuose klausimuose jau savaime glūdi atsakymai. Aš asmeniškai tikiu, kad Romantizmo išpažinėjai, atsigręždami į Romantizmo laikotarpį savo kūryba pratęsia, savo tapatybę. Net ir postmodernizmo antivertybių rėmuose.
Poetė, scenos menininkė Eglė Kirilauskaitė
Šio renginio idėjai kibirkštį įžiebė nenumaldomas siekis prikelti Romantizmą, Sibilę Vein ir Dorianą Grėjų. Devyniolikto amžiaus griuvėsiai, pasąmonėje tebespindintys auksu, Oskaras Vaildas ir dekadentizmo potekstės teikia vilties, kad laikas nėra linijinis. Tragizmu ir aistra persmelkti poezijos scenarijai, kuriuos kartais prieš savo valią ir prieš visuomenės normas siekiama patirti realybėje ir išgyventi iki detalių, net jei reikėtų sumokėti tikrovės, meilės ir savęs atsisakymo kainą, kartu su kolega pianistu Dariumi Mažintu atvedė mus prie bendros Romantizmo atgaivinimo idėjos ir pritaikymo šių dienų aktualijoms.
Vidinė laisvė, revoliucijos drąsa, ribinių emocijų niuansai, kraštutinių dvasinių patirčių ir drastiškų pasirinkimų svarba asmenybės formavimui tebėra apčiuopiami ir šiandien. Nors mūsų laikotarpiu pirmenybė netiesiogiai teikiama logikai, jausminio pasaulio erdvė, mūsų manymu, nuvertinama nepagrįstai, todėl vedami XIX a. pasaulėžiūros siekiame į ją atsigręžti ir atkreipti mūsų klausytojų dėmesį, nes tik išlaisvinę emocinį tapatybės turinį priartėsime prie visų dalykų esmės. Tai bene geriausiai atskleidžia poezijos ir muzikos – melodiniu požiūriu artimiausių meno rūšių – sąveika ir gyvas dialogas su publika.
Kompozitoriaus F. Šopeno ekspresyvumas ir romantinė energija mūsų projekto rėmuose darniai dera su postmodernios, tačiau giliais Romantizmo pėdsakais paženklintos poezijos dramatizmu, teatralizuotais aspektais, į klausytojo sąmonę besikreipiančiomis tematinėmis linijomis. Tik per tiesioginį sąlytį su auditorija menas tampa gyvas – būtent todėl su kolega pianistu norime priartinti profesionalųjį scenos meną prie publikos, kad ši taptų gyvo meninio artefakto liudininke ir dalimi.
Šio renginio formai pagrindą suteikė A. Puškino kūryba, ypač – jos simetrija, sąsajos su tikrąja, nesuvaidinta elegancija, aristokratijos subtilumu ir Romantizmo meno rafinuotu žavesiu. Šio renginio turinį rinktis padrąsino XIX a. anglų literatūros ir muzikos šedevrai ir genijai, naivia, bet nuožmia ir turtinga to meto kalba ir neįveikiamu metaforų svoriu aprašę ir apdainavę tiek trapų žmogaus būvį, tiek didingus visatos dėsnius. Nostalgija devynioliktam amžiui, idealizuojamos, o vis tik ne be pagrindo išaukštinamos praeities pėdsakai, su kuriais tiesiogiai šiandien susitinkama nebent mene – būtent į tokį atvirą pasimatymą su Romantizmo poezijos ir muzikos aktualijomis susitiksime spalio 2 d.
Lauksime visų meno mylėtojų ir kviesime prisijungti prie mūsų muzikinio, poetinio pokalbio.
Rašyti atsakymą