Kormoranai, Juodkrantės sengirė ir tai, ką verčiau pamiršti

 

Untitled-2 copyJie juoduoja, nutūpę prie pat Kuršių marių kranto augančiuose medžiuose. Vos tik trinkteli automobilio durelės – juodieji milžinai akimirksniu pakyla, ir suka ratus virš marių tol, kol pavojaus signalas nuslopsta.

Tai – kormoranai svečiai. Ties Kuršių mariomis jie stabteli pailsėti bei pasimaitinti. O vėliau vėl kels sparnus tolyn.

Didieji kormoranai, kurie kas pavasarį susisuka lizdus Juodkrantės sengirėje ir kaskart varo į neviltį „čiabuvius“, jau vasaros pabaigoje išsirengė į žiemavietes – per Lenkiją, Vokietiją, kitas valstybes nuplasnojo ten, kur jiems pakanka maisto. Namo jie sugrįš kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Kaip ir kaskart – perėti į tas pačias vietas. Dar daugybei žmonių atrodo, kad kormoranai yra tarsi sengirės prakeiksmas. Lyg. Nes iš tiesų blogis, kurį giriai padaro sparnuočiai, anaiptol nėra toks, kokį gamtai padaro pats žmogus.

Kolonijoje paukščių – mažiau

Skaičiuojama, kad Juodkrantės sengirėje, Garnių kalne, kas pavasarį lizdus susisuka apie 2500-3000 kormoranų porų. Tai tris keturis kartus mažiau, nei kaimynystėje – Kalininkrado srityje esančioje kolonijoje. Ir maždaug 1000-čiu mažiau, nei, pavyzdžiui, 2015-aisiais.

Nieko nepadarysi – tai paukščiai, kuriems patinka tvirti, aukšti, stori, medžiai. O kur, jei ne sengirėse jų yra daugiausia? Be to, jiems reikia maisto – reikia smulkios žuvies, tad tokių vietų, kurios yra lyg „du viename“, Lietuvoje nėra daug.

Įspūdį, kad šių paukščių Juodkrantėje yra begalybė, didina kartu su juodasparniais senbuviais gyvenantys jaunikliai. Kormoranai bręsta ilgai, perėti pradeda tik trečiais-ketvirtais metais. Tad jauniklių pulkai, vasarą nutupiantys Kuršių marių pakrantę – juoduojantys ant stulpų, kyšančių iš vandens ar besisupantys pakrantės medžiuose daug kam kelia ne pasigėrėjimą, bet nirštą.

Daugiau apie tai skaitykite lrytas.lt straipsnyje „Kormoranai, Juodkrantės sengirė ir tai, ką verčiau pamiršti“.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.