Nuo karantino pradžios į Lietuvą užsakomaisiais skrydžiais ir keltais grįžo tūkstančiai piliečių. Emigrantai atviri: darbai užsienyje sustojo, o ir nėra tikri, ar gautų gydymą svetur, jei susirgtų. Tačiau šalies gyventojai jų priimti nebenori, kaltina viruso platinimu, karantino nesilaikymu, vakarėlių rengimu.
Visgi į Lietuvą grįžta tikrai ne visi emigrantai: tie kas yra įleidę šaknis, susikūrę savo gyvenimus, lieka, tvirtai apsisprendę COVID-19 sukeltą krizę išgyventi svečioje šalyje.
„Šilutės naujienos“ susisiekė su Norvegijoje gyvenančiomis kraštietėmis, kurioms nekilo minčių grįžti į Lietuvą. Jūsų dėmesiui – interviu su Toma ir Kornelija.
Labiausiai neramu dėl artimųjų
Prieš paskelbiant karantiną Toma atostogavo Lietuvoje, šiuo metu ji Norvegijoje ir ten laikosi karantino. Ir nors lengva nėra, vieniša mama lagaminų nesikrauna ir į Lietuvą grįžti nežada.
Toma iš Lietuvos su sūneliu išvyko kovo 10 dieną. Grįžusi į Norvegiją, ji dar kelias dienas ėjo į darbą, o vaikas darželį. Netrukus šalyje buvo paskelbtas karantinas, tad Toma privalėjo 14 dienų izoliuotis namuose, kaip ir visi grįžę iš užsienio žmonės. Kitą dieną ji gavo pranešimą, kad dėl karantino yra laikinai atleista iš darbo. Net kai dirbo paskutinę dieną, jai nebuvo minties krautis daiktus ir skristi į Lietuvą.
„Pagal karantino taisykles galėjome išeiti į lauką, bet nekontaktuoti su žmonėmis. Ėjome su vaiku į lauką, ten kur nėra žmonių. Kadangi esu vieniša mama, man pagelbėjo aplinkiniai – nupirkę maisto palikdavo jį prie namų durų“, – pasakojo kraštietė.
Norvegijoje paskelbus karantiną, pirmas dienas žmonės panikuodami skubėjo į parduotuves pirkti maisto. Daugelis išvyko į nuosavus poilsio namelius. Toma šiai panikai nepasidavė, nes pagalvojo, kad būtent parduotuvėse didžiausia tikimybė pasigauti ligą. Į prekybos vietas ji stengiasi eiti kuo rečiau ir dabar. „Dabar maisto turiu pakankamai, nuo paskutinio pirkimo praėjo savaitė ir manau, kad dar užteks savaitei, o gal net ir dviems“, – pasakojo ji.
Kraštietė pastebi, kad gyvenimas Norvegijoje, kaip ir Lietuvoje, pasikeitė: traukiniai važiuoja pustuščiai, mašinos vos kelios, žmonių gatvėse nedaug, o ir tie patys stengiasi laikytis atstumo vienas nuo kito.
„Velykos bus neįprastos, nes būsime namuose. Gal išeisime į pakrantę, kur mažai arba išvis nebus žmonių, ten pažaisime. Žinau, kad šio meto daug kas nenorės prisiminti, bet manau yra tame ir pliusas: galime daugiau laiko praleisti su šeimomis“, – sako Toma.
Labiausiai ji išgyvena dėl tėčio, kuris vairuoja vilkiką, daug keliauja po užsienį. Neramu ir dėl Lietuvoje gyvenančio brolio, jo šeimos.
„Palaikome ryšį vieni su kitais: vienas kelyje važiuoja, kitas Lietuvoje, o aš pati Norvegijoje. Didžiausia pagalba vienas kitam dabar – tik palaikymas per atstumą“, – įsitikinusi jauna moteris.
Stebisi lietuviais, kurie grįžta
Iš Žemaičių Naumiesčio kilusi Kornelija pasakojo, kad karantinas Norvegijoje įvestas nuo kovo 12 d., kirtus valstybės sieną privalomas izoliavimasis 14 dienų namuose. Nepaisant šių taisyklių baudos siekia iki 2000 Eur arba kalėjimas iki 6 mėnesių. Uždarytos visos mokymo įstaigos, visos poilsio ir pramogų įstaigos, uždrausti renginiai.
Kas turi galimybę, dirba iš namų. Kam tokios galimybės nėra, yra laikinai atleisti iš darbo. Valstybė 20 dienų mokės 100 proc. atlyginimą, kurį asmuo gaudavo, vėliau išmokos mažės. Kai darbovietėje atsiras darbo, žmonės bus sugrąžinami.
Kornelija su draugu gyvena ir dirba netoli Norvegijos sostinės Oslo. Jie taip pat pastebi, kad viešasis transportas važiuoja rečiau, žmonių irgi matyti mažai. Didieji prekybos ir pramogų centrai tęsia veiklą, tik yra uždarytos pramogų vietos. Maisto ir drabužių parduotuvės dirba, tik griežčiau laikomasi dezinfekcijos ir saugumo.
Statybų sektoriuje dauguma įmonių dirba ir dirbs tol, kol, Kornelijos žodžiais sakant, vienas žmogus jų rate taps Covid-19 auka. Statybų sferoje dirba 99 proc. emigrantų, todėl virusui plisti ypač palanki terpė.
„Mes su draugu ateitį siejame Norvegijoje. Abu turime nuolatinius darbus, šiai valstybei mokame mokesčius, todėl apėmus grįžimo panikai mums nekilo minčių grįžti į Lietuvą. Vis galvojau, kodėl tiek lietuvių šiuo metu grįžta į Lietuvą? Kodėl nelieka ten, kur dirba ir uždirba, pramogauja? Turbūt visus apėmė baimė ir nežinomybė, kas bus toliau. Baimė, kad nemoki kalbos ar nesugebėsi išsireikalauti tinkamų gydymo sąlygų. Noras grįžti pas savo šeimas ir artimuosius. Bet kur dingo žmonių atsakomybė? Kur supratimas, kad vertėtų saugoti ne tik save, bet ir savo brangius žmones? Dauguma turbūt nesusimąstė, jog irgi gali tapti Covid-19 auka. Visiems, likusiems svetur, vertėtų pagalvoti, ar verta rizikuoti: juk ir Lietuvoje laukia tokia pat rizika, kaip ir svetur“, – mintimis dalijosi savo gyvenimą Norvegijoje kurianti Kornelija.
Kraštietės žiniomis, susidarius panašiai situacijai, kaip Italijoje ar Ispanijoje, norvegai teigia, jog pirmiausia jiems reikėtų išsaugoti saviškius, ir ypač mokslininkus – žmones, turinčius žymiai aukštesnį statusą šioje šalyje. O emigrantams reikėtų patiems imtis savigydos. Todėl ir dabar, kol nėra kritinės situacijos, ir neturėjus kontakto su sergančiu asmeniu, žmonėms liepta būti ir gydytis namuose.