Kraštietė į Vainutą atvežė tolimąją Portugaliją

Portugalija Violeta apkabinaVieną popietę Vainute karaliavo… Portugalija. Ją seniai matytiems savo kraštiečiams padovanojo ilgametė vainutiškė, čia gimusi ir augusi, o dabar Portugalijos Lesa da Palmeiros mieste (Porto priemiestyje), prie pat Atlanto vandenyno, gyvenanti Violeta EŽERINSKAITĖ – HARVEY.

Kraštietė atvežė ne tik savo fotografijų parodą „Tolima Artima Portugalija“. Vainutiškiams ji dovanojo ir savo įspūdžius, ir šios tolimos šalies fado dainas, portugalų skanėstus, tos šalies šiluma dvelkiantį vyną ir begalinę savo šilumą. O gausiai bibliotekoje susirinkę vainutiškiai rikiavosi į ilgiausią eilę, norėdami apkabinti savo mylimą kraštietę ir įteikti jai gėlių.

Arti poros valandų trukęs bendravimas neprailgo nė vienai pusei – taip visus sušildė meile seniai matytiems saviškiams ir svetimos šalies gyventojams, taip pat jau akivaizdžiai Violetai tapusiems savais, persunkti viešnios įspūdžiai.

Portugalija nepaleidžia

Vainute gimusi ir užaugusi Violeta Ežerinskaitė vėliau išvyko į Klaipėdą. Čia daug metų dirbo širdžiai ypač mielą pedagoginį darbą ir niekada nepuoselėjo planų palikti Lietuvą.

„Turėjau gerą darbą ir pakankamai pinigų, tikrai buvau savo valtyje“ – reziumuoja pašnekovė.

Tik kai ateidavo vasaros atostogų metas, tarsi pristigusi naujų įspūdžių, vartydama kelionių albumus ji neretai stabteldavo prie Ispanijos ir Portugalijos. „Jei važiuočiau į šiltąją Ispaniją, tai būtinai užsukčiau ir į greta esančią Portugaliją“, – šmėsteldavo mintis. Bet taip ir nenuvažiavo.

Tačiau pats gyvenimas sudėliojo kitaip, ir šiandien ji sako esanti labai laiminga.

Violetos gyvenimo draugas Michael kartą pranešė gavęs naują darbo kontraktą 9 mėnesiams… Portugalijoje ir paklausė, ar ji vyks kartu su juo. Sekundę iš nustebimo patylėjusi Violeta ištarė tik vieną žodį: „Kada?..“Portugalija pilna biblioteka

Jie susituokė ant vandenyno kranto, ir vėliau tai riaumojantis, tai neįtikėtinai ramus Atlantas vis atsiranda jos fotografijose.
Šiandien jie Portugalijoje – jau devinti metai, ir, kaip sako pati Violeta, toji šalis jų vis nepaleidžia – vis nutinka kažkas, dėl ko jie dar ten turi likti.

Vainute saviškių ji beveik nebeturi, čia tik lanko kalnelin atgulusius tėvus. Bet prisipažįsta, kad šilti prisiminimai niekada neapleidžia.

Lietuvoje trūksta šiltų pokalbių

Pirmasis įspūdis, kuris lietuvei kilo pamačius Portugalijos gyventojus, buvo toks, kad jie tikriausiai užstrigo XIX amžiuje… Anot jos, Lietuvoje niekada nepamatysi, kad su prijuostėmis po namus besisukančios moterys, bet ko pristigusios, lipa į artimiausią autobusą, važiuoja į miestą ir eina į parduotuves, bažnyčią ar bet kur kitur. Su tomis pačiomis prijuostėmis ir be jokio makiažo.
Daug kuo vaikystės Vainute laikus jai primena ir portugalų bendravimas: sekmadieninis ėjimas į bažnyčią, o po Mišių – ilgi visos giminės, mažųjų ir senųjų pokalbiai šventoriuje.

„Nepaprasto gerumo ir šiltumo žmonės, nepaprastai atsidavę kitam“, – toks portugalų apibūdinimas ne kartą išsprūdo iš Violetos lūpų. Ji pasakojo apie žilą senučiukę, kurią pamačiusi lange paprašė leisti nufotografuoti, o baigusi fotografavimą sulaukė kvietimo užeiti į namus. Senolė rodė savo kopūstus ir triušius, tarp lysvių ištiestus kilimėlius (kad purvas į namus nesineštų), siūlė nepažįstamajai savo telefoną ir kvietė ją su vyru atvažiuoti švęsti Joninių. „Mes paprasti žmonės, bet valgio ir vyno užteks“, – sakė ji.

Prisiminė Violeta ir autobusų stotelėje sutiktas moteris, kurios net savo autobuso vairuotojo vis prašė palaukti, kad galėtų svetimtautes lietuves įsodinti į joms reikalingą autobusą. Kalbėjo ir apie vyno gamintoją, kuris susirado lietuvius tam, kad galėtų jiems įteikti po butelį 40 metų senumo savojo vyno… Ir apie spalvingų namų, prie kurių nusifotografuoti sumano turistai, šeimininkus, tuoj pat kviečiančius į vidų, aprodančius savo namus, pasakojančius gyvenimo istorijas.

Viešnia prisipažino, kad grįžus į Lietuvą jai labiausiai trūksta tų šiltų pokalbių, to bendravimo, nes čia, jos patebėjimu, žmonės tyli.

Portugalijoje mylimas kiekvienas žmogus

Lietuviai ir nesibučiuoja su kiekvienu, su kuriuo tiesiog kelias minutes šiltai pabendravo, tuo tarpu portugalams tai įprasta kaip du kart du. Išreikšdami šiltus jausmus ten bučiuojasi net vaikai ir paaugliai. 

Ji prisimena pardavėjos reakciją, kai penktadienio vakare Lietuvoje nuėjusi į parduotuvę išeidama palinkėjo pardavėjai gero savaitgalio. Portugalijoje tai savaime suprantamas dalykas, tuo tarpu lietuvei tai buvo taip netikėta, kad ji ištarė: „Jūs net nežinote, kaip  man pakėlėt nuotaiką“.

Portugalija Violeta suseniunu„Aš buvau šneki ir anksčiau, o dabar, ten pagyvenusi, iš viso…“, – tik ranka mosteli šypsenos nė akimirkai negesinanti Violeta.
Portugalams visai nerūpi žmogaus kompleksija, jie nepastebės, storas ar labai lieknas ir kokio amžiaus padavėjas atnešė jiems maistą restorane, tačiau jiems labai svarbu žmogaus širdis.

Portugalų kalba, pasak Violetos, nėra lengva, bet jai patinka kalbėti portugališkai, mat iš svetimšalio lūpų išgirdę vos vieną žodį sava kalba tenykščiai suskumba girti: „Kaip tu gerai kalbi portugališkai!“

„Ten tiesiog yra mylimas žmogus: ir žmogus be dantukų, ir avintis nuplyšusius batus, ir prijuostę ryšinti namų šeimininkė“, – pasakojo Violeta.

Rojus maisto ir vyno gurmanams

Portugalija – neturtinga šalis, jos gyventojai irgi važiuoja į gretimas valstybes ieškoti geresnio gyvenimo. Tenykštis jaunimas pastaruoju metu irgi palieka kaimus, juose gyventi lieka tik senukai.

„Visą Portugaliją galima pavadinti vienu dideliu žaliuojančiu vynuogynu“, – toliau susižavėjusi intrigavo bibliotekon susirinkusius vainutiškius viešnia.

Anot jos, tikra atgaiva karštą vasaros dieną tampa jaunas baltas toje šalyje gaminamas vynas. Portugalai geria daug vyno, tačiau per 9 metus Violetai dar neteko matyti girtų portugalų, jie, pasak viešnios, moka vaišintis. To nemoka tiktai studentai.
Maistas – atskira tos šalies tema: jis Portugalijoje ypač kokybiškas, o pietūs – nacionalinės svarbos reikalas. Tai tikras rojus maisto ir vyno gurmanams.

Violeta juokavo, kad plačiai žinomas Jonines ir Onines rengiantys jos gimtinės – Vainuto ir Gorainių gyventojai būtų kasmet rodomi per televiziją, mat tos šventės ten yra valstybinės. Švenčiamos ir Petrinės bei Antaninės.

Portugalai važinėja greit, jų avarijos – skaudžios. Violetos žodžiais tariant, jie tiesiog lenktyniauja, kuris greičiau numirs.

„Baisus“ ir parkavimas – automobiliai statomi kur sugalvojus. Portugalai gali stabtelėti ir pasikalbėti tiesiog žiede, ir įvažiavę į sankryžą degant žaliai šviesai tam, kad, pavyzdžiui nusipirktų šalia gatvės parduodamų vyšnių. Ir (lietuviams neįtikėtina) kiti vairuotojai dėl to nepradeda nervintis ir pypinti.

Portugalų šeimos – gana gausios ir vaikus jie dievina, nesuvokia, kaip galima vaiką palikti.

Laimės, šviesos ir teisingumo simbolis portugalams yra gaidys, todėl šis simbolis puošia dažną namą.

Visi šie ir daugybė kitų Violetos įspūdžių vainutiškiams pateikta jos fotografijose. Keliaudama po šalį su savo, jos žodžiais tariant, draugu – fotoaparatu, moteris nuolat fiksuoja įvairiausias gyvenimo akimirkas. Iš tų kelionių gimė reto spalvingumo fotografijos, kuriose – portugališkų namų akcentai, tautinė atributika, šokėjai ir muzikantai, jaunimas ir įsišėlusios Atlanto bangos, Portugalijos atlaidai ir kapinaitės, šventyklos akmenyje ir katedros, švyturiai audroje ir begalė kitų vaizdų.

Violetos pasakojimą lydėjo atlikėjos Mariza dainuojamos fado (tradicinės portugalų dainos), viena jų – apie emigrantus, kurie kaskart pajaučia sielos virpesius, vos tik kas nors ištaria jų šalies vardą…

O vainutiškiai vieną po kitos apžiūrinėjo tos įspūdingos šalies vaizdus savo kraštietės fotografijose.