„Oh, galvojau, kad manęs neatpažinsi!“ – nusistebėjo „Šilutės“ vyrų krepšinio komandos legionierius, amerikietis Darius BRENTS, susitikęs mane kavinėje.
„Tavęs sunku nepastebėti“, – atsakau, sveikindamasi su juodaodžiu vaikinu.
Tarptautinės tolerancijos dienos proga „Šilutės naujienos“ kalbina išskirtinį krepšininką. 24 metų 187 cm įžaidėjas papasakojo apie gyvenimą, anot jo, miniatiūrinėje Šilutėje, buvimą šiek tiek kitokiu, kultūrinius skirtumus ir, be abejo, krepšinį.
Nori atgaivinti Šilutės krepšinį
D.Brents kilęs iš Detroito, Mičigano valstijoje (JAV). Nuo 12 metų pradėjo žaisti krepšinį Bažnyčios lygoje, vėliau – vidurinėje mokykloje, dvimečiame koledže. Ten su komanda laimėjo du šalies čempionatus. Po to sekė krepšinio karjera Ashland universitete. Po studijų krepšininkas norėjo tęsti profesionalią karjerą, todėl atsidūrė Šilutėje.
Prieš atvykdamas į Lietuvą amerikietis apie šalį žinojo tik tiek, kad ji maža ir garsėja ne futbolo pasiekimais, kaip daugelis kitų Europos šalių, bet aukšto lygio krepšiniu. „Ši šalis ideali pradėti profesionalią krepšininko karjerą“, – įsitikinęs jis.
Paklaustas, ar Šilutė jį pasirinko, ar jis – Šilutę, Darius šypteli. „Greičiausiai, abu variantai. Pasirinkau Šilutę, nes žinojau apie garsią 
Šilutės krepšinio istoriją. Ilgainiui komandai ėmė nelabai sektis. Pamaniau, kad mano žinios, patirtis gali padėti, stumtelti Šilutę atgal į gero krepšinio žemėlapį“, – sakė D.Brents.
Amerikietis Šilutėje žaidžia jau tris mėnesius. Jei „Šilutė“ įveiks atkrintamąsias varžybas, krepšininkas pasiliks iki kovo. „Dabar esu susifokusavęs į tai, ką darau dabar. Nesvarstau apie būsimas komandas ar planus. Koncentruojantis į tai, kas gali būti ateityje, prarasi tai, ką darai esamuoju laiku“, – įsitikinęs jis.
Ar sprendimas pasirinkti „Šilutę“ neapvylė, kai komanda nuolat pralošia? Legionierius į viską žiūri pozityviai. „Nepasakyčiau, kad mums yra taip blogai. Mes žaidėme tik 10 rungtynių, liko dar 26. Galime pasitempti atkrintamosiose, vis dar turime šansų apversti sezoną aukštyn kojom. Mums ėmė vadovauti naujas treneris, atėjo keletas naujų žaidėjų, manau, visi pasiryžę laimėti“, – kalbėjo D.Brents.
Juodaodis Lietuvoje – vadinasi, krepšininkas
Jis sako nežinojęs, ko tikėtis prieš atvykstant į Šilutę. Apie miestą ir šalį šiek tiek „pagūglinęs“ ir iš anksto buvęs tikras, kad didžiausias skirtumas ir sunkiausias iššūkis bus kalbos barjeras. Dar ir dabar dėl to sunku. Bet naujasis komandos treneris Arvydas Straupis kalba angliškai, todėl jam padeda.
Pradžioje didžiausią stresą sukėlė ir negalėjimas bendrauti su Amerikoje likusia šeima. Kol neturėjo interneto, jautėsi atskirtas nuo pasaulio. Nors gimtinėje nelaukia mergina ar vaikai, bet su savo šeima Darius jaučia stiprų ryšį.
„Kai pirmą kartą čia atvažiavau, į mane žiūrėjo visi. Pabrėžiu, tikrai visi: vaikai, suaugę žmonės, net šunys į mane spoksojo. Tai buvo dalykas prie kurio reikėjo priprasti, – šypsosi juodaodis Darius. – Gimtajame Detroite, jei kas nors į tave taip žiūri, – nėra geras ženklas. Na, nebent žvilgčioja mergina, tai gali būti gerai. Kitu tveju, jei spokso vyrai, reiškia mąsto: „Ką čia veiki?“ ir „kvepia problemom“.
D.Brents jau priprato prie varstančių žvilgsnių, galbūt ir šilutiškiai prie jo priprato. Tačiau nuolat jį lydinčius žvilgsnius jaučia visą laiką: „Tai beprotiška ir keista!“
Krepšininkas su piktomis replikomis nesusidūrė, tačiau svarsto, kad lietuviškai vis vien nesupranta, todėl net nežino, ką apie jį kalba aplinkiniai.
Iš kitos pusės, anot jo, būti juodaodžiu Lietuvoje yra neblogai: nereikia prisistatyti žmonėms, nes jie jau iš anksto žino – jei esi juodas ir esi Lietuvoje, greičiausiai žaidi krepšinį.
Komandos draugai apkalbėjo šaltibarščius
Maža šalis – toks Lietuvos vaizdas užsifiksavęs amerikiečiui. Net sostinė Vilnius atrodė pakankamai maža, o Šilutės gabaritai ir jos 20 tūkst. gyventojų, palyginti su milijoniniu Detroitu, krepšininkui atrodė miniatiūrinė. Apibūdinimą „mažas“ pokalbio metu jis pakartojo mažiausiai 10 kartų.
Ar mažame miestelyje nenuobodu? Dariaus manymu, kartais nuobodžiauti yra visai gerai. Tuomet lieki nuošaliai nuo nemalonumų. „Aš neatvykau čia ieškoti nuotykių ar eiti į klubus. Atvykau žaisti krepšinį. Man patinka laisvalaikiu su draugais pavakaroti. Net gyvendamas Amerikoje nebuvau didelis „klubinėtojas“, todėl to čia nepasigendu“, – laisvalaikį apibūdino krepšininkas.
Stereotipų apie Lietuvą ir lietuvius jis nebuvo susikūręs. Be-ieškodamas informacijos paieškos gigantėje „Google“, atrado tik tai, kad nepagarbu atsisakyti valgyti vaišingų lietuvių maistą. Tradicinės lietuvių virtuvės jis kol kas neišbandė, paragavo garsiųjų cepelinų, o rožinės sriubos – šaltibarščių neragavo ir neragaus. Krepšininko komandos draugai pripasakojo jam „kažko blogo“ apie šį patiekalą, todėl, pasak Dariaus, dabar sunku perlipti psichologinį barjerą.
„Lietuvoje dar nevalgiau mėsainio. Čia maitinuosi daug sveikiau nei namie, valgau tiek daržovių, kiek anksčiau nevalgiau per visą savo gyvenimą. Kadangi esu sportininkas, tai labai gerai. Gal ir grįžęs na
mo valgysiu kur kas sveikiau“, – svarstė jis.
Lietuviškai pasakytų, kad mergina – gražuolė
D.Brents apgailestauja, kad kol kas įdomiausių Šilutės rajono lankytinų objektų dar nematė. Jis aplankė Rusnę, vyko į Klaipėdą. Kadangi krepšininkas neturi automobilio, dažniausiai po Šilutę vaikšto pėsčiomis, toliau paveža draugai.
„Gerai, kad jaunimas Lietuvoje kalba angliškai. Mes Amerikoje neturime būtinybės kalbėti kita užsienio kalba, nes lyg ir savaime suprantama, kad mus supras kitose užsienio šalyse. Galime nebent savanoriškai mokytis ispanų ar prancūzų“, – sakė Darius. Jis minimaliai susikalbėtų ispaniškai ir juokiasi, kad apie lietuvių kalbą to negalėtų pasakyti.
Krepšininkas gali pasakyti pagrindines mandagumo frazes ir dažniausiai naudojamus varžybose ir treniruotėse krepšinio terminus, pvz., kamuolys, keičiam. „Komandos draugai moko mane daug dalykų. Kai kurių frazių aš tikriausiai neturėčiau sakyti, – juokiasi Darius. – Iš gerų dalykų jie išmokė pasakyti merginai, kad ji žavinga – gražuolė“.
Mičigano valstija yra Amerikos šiaurinėje dalyje, todėl oras gimtajame D.Brents mieste nelabai skiriasi nuo Lietuvos. Čia jis neturėjo didelių aklimatizacijos bėdų, bet reikėjo prisitaikyti prie 7 valandų laiko skirtumo. „Bet pas jus lyja siaubingai daug! Uuu, lijo beveik tris savaites. Girdėjau, kad jau greit snigs, todėl man reikia nusipirkti šiltus batus ir drabužius“.
Lietuviai – paniurę ir nesišypso
Be gražuolių merginų, tipiškas lietuvio paveikslas, susiformavęs amerikiečio galvoje, – paniuręs ir nesišypsantis žmogus, einantis gatvėmis.
Jam atrodo, kad visi aplink supykę. Supranta, gal jie neturi pinigų kaip turtingesnėse šalyse, tai dažna priežastis nesidžiaugti gyvenimu. O dar tas susisukęs oras… „Bet atsipeikėkit! Turėtumėte džiaugtis vien tuo, kad jau pabudote, ir dieną pradėti su šypsena! Juk kai kurie niekada nepamato kitos dienos… Pinigai nėra priežastis nesimėgauti gyvenimu. Kai kurie žmonės uždirba daug, bet vis vien nesišypso“, – sako jis.
Paprašytas prisiminti laimingiausią savo gyvenimo dieną, krepšininkas pasakoja apie koledžo baigimą. „Niekada nemačiau mamos besišypsančios taip plačiai. Tai vienas geriausių jausmų pasaulyje. Taip pat ir atvykimas į Lietuvą. Mano šeima manimi didžiavosi, nes įgyvendinau savo svajonę žaisti profesionalų krepšinį. Už mano nugaros liko daug žmonių, kurie tiek nepasiekė. Aš laimingas, kad galiu pamatyti kitą šalį, apie kurią anksčiau net nebūčiau susapnavęs“, – kalbėjo Darius.
Linki siekti svajonių
Žymaus amerikiečių dvasininko, įžymaus afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo lyderio ir aktyvisto M.Liuterio Kingo žodžiai – žmogus turi būti vertinamas ne pagal tai, koks jis yra komforto akimirkomis, bet kaip elgiasi iššūkių metu – Dariaus gyvenimo moto, kuriuo jis vadovaujasi.
Jei būtų kuriamas filmas apie D.Brents gyvenimą, jo manymu, režisieriai būtinai turėtų parodyti vaikystę. Krepšininkas pasakoja, kad vaikystėje buvo sunku. Visais rūpinosi tik vieniša mama, šeima augo vargingai, daug jos narių ir giminaičių glaudėsi viename nedideliame name.
„Tai neabejotinai turėtų būti svarbiausia scena, nes žmonės pamatytų, iš kur atėjau, ir būtų nustebinti, kur esu dabar. Turi būti labai stiprus žmogus, kad pasiektum tiek, kiek aš turiu dabar. Manau, kad krepšinis buvo kelias išvengti bėdų, dyko šlaistymosi gatvėse. Vaikinams ypač lengva pradėti vartoti ar pardavinėti narkotikus, susidėti su nusikaltėliais. Detroitas – antras pavojingiausias miestas JAV“, – pasakojo D.Brents.
Krepšininkas visiems jauniems žmonėms pataria turėti svajonę ir ja sekti, nepaisant pašalinių negatyvių teiginių, kad tau nepavyks: „Darykite, ką norite daryti. Tik jūs patys galite save sustabdyti. Man sakė – „Nevažiuok į Lietuvą, Šilutę, tau nepavyks“, bet aš tikėjau savimi. Galų gale supranti, kad tai tavo gyvenimas. Turi pažiūrėti į save veidrodyje ir pasakyti – padariau geriausią sprendimą sau pačiam. Kuo esi vyresnis, tuo kitiems žmonėms rūpi mažiau, o sprendimai, kuriuos priimi, yra patys svarbiausi. Jie gali būti viską keičiantys“.
