Prieš savaitę rajono kultūrinei bendruomenei prisistatė naujas mūsų rajono meno kolektyvas – mišrus kamerinis choras „Vox Libri“, kurio pavadinimas, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „Balsų knyga“.
Šio kolektyvo vadovė, jauna chorvedė Rasa Lašaitė Šilutės kultūrinėje padangėje irgi naujokė – į mūsų kraštą atitekėjo iš Joniškio tik prieš metus.
Tad ir pristatome mūsų skaitytojams abu kultūros naujokus – chorvedę, pirmąjį jos „kūdikį“ „Vox Libri“ ir vizijas, į ką tas „kūdikis“ dar turėtų išaugti.
Labai trūksta bent kelių vyrų
R.Lašaitė – profesionali chorvedė: baigė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, kur įgijo chorinio dirigavimo specialybę, vėliau uostamiesčio universitete dar baigė tos pačios specialybės bakalauro ir magistrantūros studijas.
Ne vienerius metus Klaipėdoje gyvenusi Rasa prisimena nelinksmą savo įspūdį, kuomet pirmą kartą atvažiavo į Šilutę. Moteris sako, kad mūsų miestas jai tuomet pasirodęs pilkas ir niūrus: gal dėl to, kad toks nelinksmas buvęs metų laikas, o gal todėl, kad tiesiog nieko čia nepažinojusi.
Rasa džiaugiasi, kad į laikraščius įdėjusi skelbimus apie tai, jog Šilutėje buriamas naujas choras, sulaukė nemažai chorinio dainavimo mėgėjų. Iš trijų dešimčių į pirmąją atranką atėjusių moterų ir vyrų šiandien belikę tik pusė. Bet vadovė dėl to nesikremta: anot jos, likusieji yra „pats tas“ tam mažam, kameriniam chorui, kaip tik toks „kompaktiškas“ kolektyvas ir yra jos vizija.
Tiesa, Rasos vadovaujamas choras, jos pačios akimis žiūrint, dar turi vieną trūkumą – trūksta vyrų. „Va, jei dar ateitų kokie 3 ar 4 vyrai, tai būtų idealus sąstatas. Tada jau galėtume planuoti išplaukti ir į platesnius vandenis“, – sako moteris.
Dainininkai – organizuoti ir iniciatyvūs
Kodėl liko ne visi norėjusieji dainuoti? Anot Rasos, vienus „nupurtė“ ji pati, nes suk nesukęs, o bent kažkokia atranka turi būti. Ir muzikine klausa, deja, pasigirti gali ne visi. Kiti ilgainiui atkrito patys, kai pamatė, kad ir šiam pomėgiui reikia pasišventimo, reikia du kartus per savaitę rasti po porą valandų laiko repeticijoms.
Tie dainininkai, kurie liko, anot Rasos, tokie organizuoti ir iniciatyvūs, kad jiems tų dviejų repeticijų per savaitę jau nebepakanka, jie neretai prašosi vadovės papildomų susitikimų. Rasa, žinoma, laiko randa.
Choristų iniciatyvumas labiausiai ir džiugina R.Lašaitę: dainininkai neretai su savo iniciatyvomis net jai už akių užbėga.
„Įvairūs žmonės: ir jauni (jauniausiam – vos 25-eri), ir vyresnio amžiaus, tarnautojai, mokytojai, vaikų darželio auklėtojos“, – taip Rasa apibūdina savuosius dainininkus.
Tiesa, daugumą šių profesijų reikėtų rašyti su galūne -a, mat dauguma dainuojančiųjų – moterys. Rasa sako kalbinusi ne vieną vyrą ateiti dainuoti, bet jie vis randa sau svarbesnių užsiėmimų: vieniems mielesnis ramus poilsis prie televizoriaus, kitiems laisvesnę minutę knieti praleisti su meškere, o kai kas tiesiog… drovisi dainuoti.
„Gal bent šį straipsnį perskaitę dar atsilieps keli balsingi stipriosios lyties atstovai? – viltį išreiškia chorvedė.
Ji sako, kad galbūt dar priimtų ir moterų, bet tik vieną – kitą, mat jos vizijų chore – ne daugiau kaip 20-22 žmonės. Kameriniame chore ir negali būti daugiau kaip 30 narių.
Dainuoja ir natų nepažįstantys
Rasa pastebi, jog chorinis dainavimas, o ir visa chorinė kultūra, kaip ir visa kita, keičiasi, modernėja: kūriniai ir aranžuotės šiandien labiau šiuolaikiški, pritaikomi jauniems žmonėms.
R.Lašaitei priimtiniausias „viduriukas“: pakankamai šiuolaikiškas choras, bet toks, kuris ir „Už Raseinių, ant Dubysos“ sudainuoti galėtų, kuriam ir klasikinės dainos nebūtų nepasiekiama aukštuma. „Tokį stengsiuosi ir „Vox Libri“ išlaikyti“, – sako ji.
Dar ji labai nori populiarinti visą chorinę muziką, ir ne tik šio krašto dainas, bet ir visame pasaulyje populiarią klasiką, džiazą. Nes jau spėjo pastebėti, kad kai kurie pasaulinio garso kūriniai, kuriuos gerai žino didmiesčių publika, pamariečiams yra negirdėti.
Chorą lanko ir jau dainavę, ir nedainavę žmonės, bet vos du jo dainininkai turi muzikinį išsilavinimą. Yra ir natų nepažįstančių žmonių, o dainuoti choristai mokosi iš natų. „Stengiuosi visus supažindinti ir pamokyti. Tie mano žmonės tokie imlūs, labai nori dainuoti, tai ir yra svarbiausia“, – sako Rasa.
Dar ji pastebi, kad šilutiškiai – apskritai daininga liaudis, turinti gražius balsus.
Choristai repetuoja Šilutės kultūros ir pramogų centre, kur juos, pačios vadovės žodžiais tariant, itin maloniai įsileido šių namų vadovai.
Vadovė ir koncertmeisterė dirba „iš idėjos“
Repeticijas naujojo kolektyvo nariai pradėjo balandį, o gegužės mėnesį pirmą kartą lipo į sceną – jau dalyvavo rajoninėje vokalinių ansamblių ir chorų apžiūroje. Čia iškovota „A“ kategorija jau leido rengti projektą Savivaldybės Kultūrinės plėtros programai, kurio rezultatai paaiškės vasarį. Rasa tikisi, kad pavyks gauti finansavimą, kurio labai reikėtų ir kelionėms, ir segtuvams, ir aprangai įsigyti.
Jei būtų gautas finansavimas, baigtųsi ir nemokamo vadovės ir koncertmeisterės darbo era. Kolektyvo koncertmeistere dirba jauna pianistė Kristina Budvytytė. Rasa džiaugiasi, kad ilgai ieškojus jai pavyko prikalbinti šią profesionalią jauną muzikantę, mat „už ačiū“ aukoti savo laisvo laiko niekas nenorėjo. Kristina savo sritye jau nemažai pasiekusi, ji yra tapusi ne vieno konkurso Lietuvoje ir užsienio šalyse prizininke ir laureate.
„Iš idėjos“ kol kas dirba ir pati Rasa. Moteris sako, jog tik dainininkų entuziazmas ir akivaizdžiai matomi rezultatai kompensuoja atlygį: matydama kolektyvo narių atsidavimą, vadovė apie tai, kad į kelionę važiuojant bent jau degalų reikės į baką įsipilti, užmirštanti.
Dar vieną bendrą su kitais kolektyvais pasirodymą „Vox Libri“ choristai surengė prieš Kalėdas.
Šiandien jie jau turi paruošę daugiau nei 10 dainų programą, tačiau praėjusį penktadienį vykusio debiutinio koncerto žiūrovai išgirdo ne visas. Anot Rasos, stengtasi, kad žiūrovai nepavargtų, o koncertas ir taip užtruko ilgiau nei valandą. Dainininkai buvo maloniai nustebinti, kai pamatė, kad Kultūros ir pramogų centro fojė – pilnutėlė, kai girdėjo žiūrovų plojimus ir matė, kad šilutiškiai šiltai juos priima.
Kokios buvo emocijos koncertui pasibaigus? Rasa sako, jog jos žmonės jaudinosi, vienas per kitą klausinėjo: „Na, kaip, kaip mes pasirodėm?..“ Bet jie akivaizdžiai buvo laimingi.
Gimtadienio dienos dar nežino
Kas sugalvojo tokį intriguojantį choro pavadinimą? Rasa sako, jog galvojo visi ir ilgai. O galutinis variantas, jai pasiūlius, vienbalsiai buvo priimtas jau visai artėjant debiutiniam koncertui. Tad penktadieninį renginį galima vadinti ir kolektyvo krikštynomis.
Užtat iki šiol choristai nežino, kurią dieną pasirinks savo gimtadieniu: pirmosios repeticijos, pirmojo lipimo į sceną ar pirmojo debiutinio koncerto. O greičiausiai tai bus data, kai bus patvirtintas kolektyvo pavadinimas.
R.Lašaitė pabrėžia, kad „Vox Libri“ – nėra šilutiškių daug metų mėgto choro „Vartana“ tęsinys, tai – visiškai naujas kolektyvas. Choristai labai norėtų, kad susiformuotų savas gerbėjų ratas – tikri sirgaliai, kurie išgyventų dėl jų sėkmių ir nesėkmių. Toks palaikymas tikrai padėtų ir koncertų nerimą įveikti, ir tobulėti.
O tuos, kurie dar nespėjo pamatyti naujojo Šilutės kolektyvo, jo nariai kviečia vasario 1-ąją 18 val. atvykti į Šilutės katalikų bažnyčią, kur giedos šv. Mišiose.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Kūryba.”