Prieš savaitę Šilutės rajoną apvažiavo Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė bei departamento Klaipėdos skyriaus specialistai Audronė Puzonienė, Ingrida Gečienė bei Laisvūnas Kavaliauskas.
Svečius domino Hugo Šojaus dvaro renovacija, buvusiame Juknaičių sveikatingumo komplekse esančio vitražo likimas, Macikų koncentracijos stovyklos ir kapinių sutvarkymo, Armalėnų kaime rastų kapų išsaugojimo perspektyvos, Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčios būklė, Vydūno kultūros centro šiandiena ir Švėkšnos sinagogos likimas.
Svečių išvada – šilutiškiai yra aktyvūs, dirba gerai ir savo gretose turi vieną stipriausių paveldosaugos specialisčių – Redą Švelniūtę.
Ragino kurti Vertinimo tarybą
Savivaldybėje surengtame susitikime su rajono vadovais, kultūros, architektūros ir muziejaus specialistais direktorė D.Varnaitė sakė, jog per daugelį metų susiformavo aiškus Kultūros paveldo departamento (KPD) požiūris, jog geriausi sprendimai gimsta diskusijose.
„Mūsų uždavinys – kasdienė partnerystė su savivalda, nevyriausybinėmis organizacijomis, įvairiomis religinėmis konfesijomis ir t.t. Kalbėtis atvirai, dalintis patirtimi ir ieškoti geriausių sprendimų“, – sakė viešnia.
Pagrindinis viešnios patarimas ir raginimas šilutiškiams – turėti savo Kultūros paveldo objektų vertinimo tarybą. Beveik visi miestai tokias tarybas jau turi, šilutiškiai irgi turi tuo pasirūpinti. Juolab kad šalia yra Klaipėdos universitetas, čia dirbantys mokslininkai. Turint tokią tarybą būtų galima daug laiko ir lėšų sutaupyti, nes nebereikėtų dėl dokumentų tvarkymo važinėti į Vilnių. Ten, kur tokios tarybos jau įsteigtos, pastebėta, kad daug reikalų sutvarkoma greičiau ir efektyviau.
Kultūros skyriaus specialistė – paveldosaugininkė R.Švelniūtė mano, kad šilutiškiai tokiam sprendimui dar nepribrendo, nes dauguma žmonių mano, kad tokia taryba tik naujus objektus įrašo į registrą.
Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė sakė, kad tokiai tarybai reikia turėti ir daug pinigų, ir specialias licencijas turinčių specialistų – dailėtyrininkų, istorikų ir t.t. Mūsų rajone tokių yra tik du, vadinasi, kitus tektų samdyti. Vedėja mano, jog tikslingiausia būtų turėti vieną tokią tarybą visame regione.
Merė Daiva Žebelienė pažadėjo, kad šiuo klausimu bus kalbamasi.
Pasak D.Varnaitės, šiuo metu Vyriausybėje vyksta didelės diskusijos dėl europinio finansavimo prioritetų 2014-2020 metais. „Kultūros ministras stengiasi, kad kultūros objektams ir kultūros paveldui būtų skirta kiek galima daugiau lėšų. Jau dabar raginu diskutuoti apie tai, kokias ruošit paraiškas ir ką tvarkysit, nes reikia laiko tinkamai pasirengti“, – sakė ji.
Važinėdama po Lietuvą viešnia pastebėjusi, jog miesteliai praranda savo savitumą, nes viską „okupuoja“ reklama. Jos tiek daug, kad jau akivaizdu – atėjo laikas reklamos plitimą pristabdyti.
KPD geležinkelininkų nespaus
Juknaičių bendruomenė norėtų išsaugoti buvusiame sveikatingumo centre A.Stoškaus sukurtą vitražą „Gyvenimo pulsas“. Šis kadaise įspūdingas buvęs pastatas dabar bešeimininkis, jo savininkas mirė daugiau nei prieš metus.
Vitražo autorius gyvena Anglijoje, į KPD kreipėsi jo dukra, kuri domėjosi tėvo kurtų vitražų likimu. Anot juknaitiškio A.Šimelionio, autoriaus valia – tegu kūrinį perka Savivaldybė arba valstybė, o dovanoti jis nenori.
Paminklosaugininkė R.Švelniūtė sakė, jog „Gyvenimo pulsas“ yra labai blogos būklės, tačiau dar ne avarinės. Savivaldybė jį norėtų perkelti į Juknaičių biblioteką.
Anot D.Varnaitės, reikėtų pakviesti vitražų specialistą, kūrinį išmontuoti ir sandėliuoti taip, kad jis nebūtų toliau naikinamas. Kada nors atsiradęs naujas savininkas turėtų kompensuoti saugojimo išlaidas.
Svarstyta ir senojo geležinkelio tilto sugrąžinimo į Šilutę klausimas. Darbo grupės vadovas Arvydas Jakas informavo svečius, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“, kurių balanse tiltas yra jau daug metų, sutinka pervežti jį Šilutėn ir čia pastatyti, bet norėtų, kad Savivaldybė statinį perimtų savo žinion. Savivaldybė to daryti negali, nes tiltas stovės ne jos, o geležinkelio teritorijoje. Susirašinėjimas šiuo klausimu vyksta jau kone penkmetį.
„Esame aklavietėje. Kaip spręsti?“ – klausė A.Jakas.
Savivaldybės administracijos poziciją išsakė jos direktorius Raimundas Ambrozaitis: „Geležinkeliai išvežė, tegu jie ir parveža, ir pastato, ir saugo“.
„Jie nori mums jau metalo laužą atvežti“, – piktinosi ir vicemeras Algirdas Balčytis.
D.Varnaitė sakė, kad paveldo objektų nuosavybės klausimų KPD nesprendžia, diskutuoti galima nebent dėl vietos, kur stovėtų tiltas. „Mes galime tik patarti, bet ne nurodyti“, – antrino jai Klaipėdos skyriaus atstovas L.Kavaliauskas. O jo kolegės išsitarė taip ir nesuprantančios, nori Šilutė turėti tą tiltą ar ne?..
D.Varnaitė pažadėjo tik pagalbą derybose su ministerijomis.
Lagerio sutvarkymas – ne Savivaldybės nosiai
Dar vienas šilutiškiams rūpintis klausimas – Macikų koncentracijos stovyklos ir kapinių, Armalėnų kaime rastų kapų išsaugojimo perspektyvos. R.Švelniūtė prašė pagalbos judinant šias problemas.
D.Varnaitė pastebėjo, jog Lietuvoje mažai yra vietų, susijusių su tokiais žmonių kankinimais, kaip Macikai. Tokios vietos visame pasaulyje sulaukia didelio dėmesio, Macikai irgi nuolat sulaukia svečių iš viso pasaulio. „Ta vieta nusipelnė daugiau nei dviejų mažų paminkliukų“, – sakė D.Varnaitė.
V.Griškevičienė priminė, kad seniai niekas nebemano, jog Macikų memorialo sutvarkymas – tik Savivaldybės reikalas. Tačiau, nors įtrauktos Kultūros, Vidaus reikalų ir Užsienio ministerijos, o viskam vadovauja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, vis tiek Savivaldybei tenka „stumti“ tą reikalą.
„Norim veiklios darbo grupės ir rimtos pagalbos“, – sukonkretino Kultūros skyriaus vedėja.
„Jūsų priekaištai teisingi, tokie darbai – ne Savivaldybės jėgoms. Turi būti parengta ilgalaikė programa ir vieta sutvarkyta taip, kad būtų patraukli“, – sutiko D.Varnaitė. Ji patarė šilutiškiams bandyti ruošti didelį, jos žodžiais tariant – milijoninį, šios atmintinos vietos sutvarkymo projektą kartu su Gyventojų genocido ir rezistencijos centru.
Gyventojų genocido ir rezistencijos centro atstovai į Šilutę turėtų atvykti šiandien.
Apžiūrėjo restauruojamus objektus
Svečiai apžiūrėjo restauruojamą H.Šojaus dvarą, fotografavo ir pritarė šilutiškių siekiui dalyvauti antrajame Norvegijos finansinių mechanizmų šaukime, iš kur tikimasi gauti lėšų restauracijai tęsti.
Rusnės evangelikų liuteronų parapijos nariams svečiai patarė nedelsti ruošti dokumentus, kad gautų lėšų bažnyčios stogo restauracijai. D.Varnaitė priminė tokį raginimą išsakanti jau antrą kartą.
Švėkšnoje aptartas sinagogos išsaugojimo ir tolesnio naudojimo klausimas. D.Varnaitė patarė išsiaiškinti, reikia žydų bendruomenei to pastato ar ne, nes aiškumo nėra iki šiol.
Ji siūlo vietiniams neskubėti atsikratyti unikalaus pastato, apsvarstyti visas įmanomas jo atgaivinimo ir panaudojimo galimybes. Kitais metais Švėkšnoje planuojama surengti konferenciją kultūros paveldo klausimais ir kartu aptarti sinagogos likimą.
Susitikę su gyvenimui prikeliamo Vilkėno dvaro naujaisiais savininkais svečiai aptarė restauracijos problemas ir prašė ir ateityje draugauti bei derinti darbus su KPD Klaipėdos skyriaus specialistais, ragino pasinaudoti KDP programomis.
D.Varnaitė dėkojo Kintų Vydūno kultūros centro darbuotojams už iškilios asmenybės įprasminimą ir įdomius renginius.