Kunigai – už spygliuotų vielų

kunigai maciku lageris 1939 mŠilutiškis žurnalistas Stasys MĖLINAUSKAS spaudai ruošia antrąją savo knygą, pavadintą „Macikai: lageris keičia pavadinimus“.

Praėjusią savaitę – balandžio 11-ąją – pasaulyje buvo minima Tarptautinė koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena. Ta proga, o taip pat artėjančių šventų Velykų proga spausdiname šios knygos ištrauką apie Macikuose kalėjusius kunigus, sovietinių laikų represijas bei sumanymą Šilutės apskrityje įkurti kunigų darbo stovyklą.

Fanatiką vėsino savi

1948 m. Macikuose nebeliko vokiečių karo belaisvių, ir visą lagerio teritoriją galiausiai užėmė čia įkurtas GULAG-o skyrius Nr. 3. Tai buvo didžiausias lageris Lietuvoje. 1952 m. kovo – balandžio mėnesiais šiame lageryje (talpumas – 2314 asmenų) kalėjo 2935 kaliniai, tarp jų ir 218 žmonių, nuteistų pagal žiaurųjį BK 58 straipsnį, kuris numatė net mirties bausmę už „tėvynės išdavimą“ bei kitokią „kontrrevoliucinę“ veiklą. Nuteisti pagal tą straipsnį, Macikuose kalėjo ir grupė kunigų.

Sovietinė valdžia Bažnyčią laikė didžiausiu savo priešu po laisvės kovotojų, o gal ir tokiu pat pavojingu arba net pavojingesniu. Bažnyčia nekovojo ginklu. Tačiau okupantai puikiai suprato, kad Lietuvoje, labiausiai katalikiškame krašte iš visų užgrobtų šalių, didžiausias Bažnyčios ginklas buvo jos autoritetas visuomenėje, jos skelbiamos krikščioniškos vertybės, kurių pagrindu formavosi ir tautos patriotizmas, laisvės siekiai.

Dvasininkija su baime stebėjo artėjančią antrąją Lietuvos okupaciją. Gyvi tebebuvo pirmosios (1940 m.) okupacijos prisiminimai: tuomet per trumpą laiką sovietinė valdžia uždarė Telšių, Vilkaviškio, Vilniaus kunigų seminarijas, vienuolynus, Kauno universiteto Teologijos fakultetą, kai kurias bažnyčias, tarp jų ir dabartiniame Šilutės rajone esančią Degučių Šv. Vincento Ferero bažnyčią. Okupantai uždraudė visas religines organizacijas ir spaudą, iš bibliotekų išmetė politines, religines knygas, suvaržė kunigų veiklą, kai kuriuos iš jų suėmė, ištrėmė. Dalis dvasininkų panašaus likimo išvengė tik todėl, kad greitai prasidėjo karas.

1941 m. pradžioje vienas iš Maskvos emisarų – Nikolajus Pozdniakovas pas jį dėl atimtų Kauno kunigų seminarijos patalpų atvykusiems vyskupams J.Brizgiui ir V.Borisevičiui tiesiai pasakė: tai, kas kovoje su religija Rusijoje buvo pasiekta per 20 metų, Lietuvoje bus padaryta per 2-3 metus. Todėl esą nebeverta rūpintis ir naujų kunigų mokymu, nes greitai jiems nebeliksią darbo.

Pagarsėjęs stalininio buldozerinio ateizmo fanatikas, Religinių kultų reikalų tarybos prie SSSR Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvos SSR Bronius Pušinis, ėjęs šias pareigas 1947-1955 m., planavo Šilutės apskrityje (matyt, Macikuose) įsteigti net specialų darbo lagerį be darbo likusiems ir liksiantiems kunigams. Šį stalininį fanatiką dėl per didelio uolumo kovojant su Bažnyčia vėsino net sava valdžia, bijodama, kad tarp tikinčiųjų gali kilti dar didesnis nepasitenkinimas sovietine santvarka.

Padangė buvo grėsminga

Artėjant frontui kai kurie Bažnyčios hierarchai ir apie 260 kunigų pasitraukė į Vakarus. Prasidėjus okupacijai, daugelis dvasininkų slapstėsi arba gyveno pusiau legaliai. Per 1944-1953 m. gegužę buvo suimti ir įkalinti 362 kunigai, t.y., trečdalis visų Lietuvoje likusių kunigų. Tarp nuteistųjų buvo ir 3 vyskupai, arkivyskupas, 3 vyskupijų valdytojai. 1946 m. lapkričio 18 d. Vilniuje okupantai sušaudė Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių. Tą pačią dieną Vilniuje buvo nužudytas (net ne sušaudytas, bet užmuštas) ir iš Šilutės rajono Vainuto kaimo kilęs kunigas Pranas Gustaitis, kadaise mokęsis Švėkšnos gimnazijoje. (1998 m. iš JAV atvykęs jo jaunystės draugas, prieškario Lietuvos kariuomenės karininkas Vincentas Butvydas P.Gustaičio gimtinėje prie Žemaičių Naumiesčio – Vainuto kelio pastatydino paminklinį akmenį).

Apkaltinti dvasininką antitarybine veikla buvo lengva, užteko, pavyzdžiui, savaip interpretuoti jo pasakytą šv. Velykų pamokslą, nors jame ir nebūdavo jokių politinių teiginių – vien tik krikščioniškos mintys. Kunigus apkaltindavo ryšiais su partizanais, jų dvasiniu aptarnavimu, antisovietinės literatūros laikymu, vengimu iš sakyklų skelbti valdžiai palankius paraginimus.

Buvo tęsiamas dar 1940 m. pradėtas bažnyčių ir vienuolynų turto nusavinimas. 1948 m. sovietinė valdžia pradėjo bažnyčių ir kulto tarnautojų registraciją. Po šio vajaus 34 bažnyčios buvo uždarytos, 129 maldos namai, nors ir gavo registracijos pažymėjimus, tačiau buvo palikti be kunigų. Kunigams griežčiausiai draudė laikyti pamaldas ne savo bažnyčiose. Tokiu būdu faktiškai buvo uždarytos ne 34, o 161 bažnyčia. Negavęs registracijos pažymėjimo kunigas neturėjo teisės atlikti savo pareigų. Tačiau tokio pažymėjimo Religinių kultų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvoje įvairiais pretekstais galėdavo ir neišduoti.

Bažnyčių uždarinėjimo vajus pradėjo silpti maždaug nuo 1950 metų. Bažnyčias ir kunigus apraizgė šnipų ir informatorių tinklai. Sovietinis saugumas visokiausiomis priemonėmis: grasinimais, areštais, baudžiamųjų bylų sudarinėjimu arba senųjų atnaujinimu, šantažu, „ramaus gyvenimo“ siūlymais stengėsi įbauginti ir užverbuoti kuo daugiau dvasininkų, pasėti tarp jų tarpusavio nepasitikėjimą. Ne visi atlaikydavo tą šėtonišką spaudimą. 1948 m. sausio mėnesį represinės struktūros – MGB 0 skyrius, kontroliavęs religinę veiklą, katalikų dvasininkams sekti turėjo 630 informatorių bei 142 agentus, tarp kurių buvo ir 57 kunigai.

Štai maždaug toks buvo pokario metų antireliginis represinis fonas, kuriame bandysime papasakoti ir apie Macikų lageryje atsidūrusius dvasininkus.

Kunigui F.Kemėšiui – 10 metų lagerio

Fabijoną Kemėšį suėmė net nelaukę, kol jis baigs pamaldas. Jis buvo Pandėlio (Rokiškio r.) parapijos kunigas. Ne tik kunigas, bet ir ekonomistas, ekonomikos daktaras, filosofijos daktaras, laikraščių leidėjas ir redaktorius, pedagogas, 20 knygų ir brošiūrų ekonominiais, socialiniais, blaivybės ir religijos klausimais autorius, profesorius. Pasižymėjo nepaprastu darbštumu.

Jis gimė dabartiniame Molėtų rajone, Pastapų kaime. 1897-1902 m studijavo Kauno kunigų seminarijoje, priklausė slaptai klierikų draugijai. Tarnaudamas Tauragėje, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, padėjo rengti lietuviškus vakarus. Vilniuje redagavo „Vilties“ laikraštį. Caro valdžios persekiojamas, 1913 m. išvyko į Škotiją, vėliau – į Jungtines Amerikos Valstijas, visur dirbo pastoracinį darbą,  leido ir redagavo įvairius lietuviškus laikraščius.

1914 m. inicijavo katalikų politinį suvažiavimą, kuriame buvo įsteigtas Tautos fondas Lietuvos laisvės kovai remti bei įkurta Amerikos lietuvių taryba. 1914-1915 m. padėjo įsteigti dvi Amerikos lietuvių katalikių moterų ir katalikų darbininkų draugijas. 1918 m. su lietuvių delegacija lankėsi pas JAV prezidentą T.V.Vilsoną, kur gynė Lietuvos nepriklausomybės reikalus.

F.Kemėšis mokėsi Čikagos Loyolos universitete, 1924 m. Vašingtone baigė Amerikos katalikų universitetą, kuriame studijavo ekonomiką ir pedagogiką, apgynė disertaciją „Lietuvių išeivių kooperacija JAV“. Parengė ir išleido kelias studijas: „Turto norma“, „Pramoninės demokratijos pagrindai“, „Socialinės ir politinės ekonomijos įvadas“, „Socialinis Kristaus religijos pobūdis“. 1940-1945 m. parašyta studija „Krikščioniškosios ekonomijos linkme“ buvo išleista tik praėjus 43 metams po jo mirties.

Iš JAV sugrįžęs į Lietuvą, F.Kemėšis 1924-1940 ir 1941-1944 m. Žemės ūkio akademijoje dėstė anglų kalbą, žemės ūkio kooperaciją ir politinę ekonomiją, buvo katedros vedėjas, docentas, Akademijos Šv. Povilo bažnyčios rektorius, šios aukštosios mokyklos tikybos mokytojas.

Dotnuvoje F.Kemėšis įkūrė kooperatinę knygų leidimo bendrovę „Žinija“. Per 1938-1940 m. ši Dotnuvoje, o paskui Kaune veikusi bendrovė išleido apie 120 knygų.

Į Pandėlio parapiją F.Kemėšį perkėlė 1946 m. Kaip ir visur, taip ir čia jis energingai ėmėsi darbo: su parapijiečiais iškėlė ir pakabino karo metais paslėptą varpą, sutaisė bažnyčios stogą, ėmėsi pastoracinio darbo, įgijo parapijiečių autoritetą.
Toks žmogus sovietinei valdžiai atrodė pavojingas. F.Kemėšį apkaltino antisovietine veikla. Jį tardė, kankino ir galiausiai nuteisė 10 metų vadinamųjų pataisos darbų. Konfiskavo ir jo gausią biblioteką, rankraščius bei visą kitą turtą. Taip šis žmogus atsidūrė Macikų lageryje. Vėliau jį išgabeno į Sibirą. Ten 1954 m. sausio 21 d. F.Kemėšis ir užbaigė savo gyvenimą.

Kunigas F.Kemėšis yra įrašytas į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) kartu su 114 kitų Lietuvos XX a. tikėjimo liudytojų.

Macikuose – prof. A.Vaitiekaitis

Apkaltintas antitarybinės literatūros saugojimu, 1951 m. rugsėjo 4 d. buvo suimtas 61 metų Kauno kunigų seminarijos rektorius profesorius Augustinas Vaitiekaitis. Tais pačiais metais lapkričio 22 d. Vilniaus apygardos teismas jį nuteisė 10 metų lagerio. Kartu buvo konfiskuotas turtas ir 5 metams atimtos pilietinės teisės.

Iš Macikų lagerio A.Vaitiekaitį išvežė į Rusiją. Praėjus porai metų po Stalino mirties jį paleido, o dar po 10 metų – 1965 m. panaikino ir teistumą. Mirė A.Vaitiekaitis 1968 m., būdamas Vilniaus šv. Onos bažnyčios altarista.

A.Vaitiekaitis parašė vadovėlius „Visuomenės mokslo pagrindai“, „Trumpa bažnyčios istorija“, išleido knygą „Lietuvos karo kapelionų praeitis“.

Kalinys – prof. P.Kuraitis

1953 m. pavasarį 25 metams buvo nuteistas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos profesorius Pranas Kuraitis. Jis buvo suimtas už tai, kad priklausė Ateitininkų federacijai, Katalikų veikimo centrui, publikavo straipsnius ir skaitė paskaitas, „šmeižiančius Markso – Lenino mokslą“, vokiečių okupacijos metais palaikė ryšius  su Lietuvos aktyvistų frontu.

Macikuose P.Kuraitis kalėjo neilgai, nes greitai išvežė į lagerį prie Kursko. Mirus Stalinui, po kelerių metų dėl amžiaus ir susilpnėjusios sveikatos buvo paleistas į laisvę. 1964 m. mirė Kaune, eidamas 82-uosius metus.

P.Kuraitis buvo baigęs Seinų kunigų seminariją, studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. Liuveno universitete (Belgija) prancūzų kalba parašė ir apgynė disertaciją apie psichologijos tyrinėtojo Vilhelmo Vundto pažinimo teoriją, įgijo filosofijos daktaro laipsnį. P.Kuraitis laikomas pirmuoju lietuvių filosofu profesionalu. Jis buvo ir filosofijos istorikas, žurnalistas, parašė daug mokslinių ir tautinės tematikos straipsnių, paskelbė juos įvairiuose periodikos leidiniuose. Parašė ir 2 tomų veikalą „Ontologija“, o taip pat veikalą „Pagrindiniai gnoseologijos klausimai“.

Kunigas A.Bieliūnas „niekšiškai šmeižė“ bolševizmą

Represijų auka tapo ir jėzuitų kunigas Antanas Bieliūnas. 1945 m. rudenį NKVD kariuomenės karo tribunolas jį nuteisė 10 metų lagerių.

Dar pirmosios okupacijos metais (1940 m. liepos 9 d.) sovietinė valdžia uždraudė  vieną iš didžiausių bei seniausių Lietuvos jaunimo organizacijų – Ateitininkų federaciją, kuri stengėsi auklėti jaunąją kartą katalikybės, tautiškumo dvasia, ragino šviestis ir visomis galiomis dirbti Lietuvos labui. Represinių struktūrų dokumentuose ši organizacija buvo apibūdinama kaip „priemonė katalikų bažnyčios rankose, skirta lietuvių jaunimo ir inteligentijos auklėjimui religine nacionalistine dvasia, įrankis, skirtas kovai su komunistine įtaka bei katalikybės diegimu masėse, pajungiant jas bažnyčios interesams“.

A.Bieliūnas buvo apkaltintas už siekį atkurti šios organizacijos veiklą, už dalyvavimą nelegaliuose susirinkimuose, o taip pat už vokiečių okupacijos metais Lietuvos spaudoje skelbtą „niekšišką bolševikų partijos ir sovietinės vyriausybės šmeižtą“ (parašė straipsnį apie sovietinių kareivių 1941 m. nužudytus Panevėžio medikus).

Macikų lageryje kunigas Antanas Bieliūnas kalėjo kartu su savo broliu Pranu, buvusiu Skaudvilės pieninės vedėju. Jis irgi buvo nuteistas 10 metų. Tačiau ne už politinius, bet už vadinamuosius ūkinius nusikaltimus.

Tikintieji rinko aukas

1995 m. klaipėdietis F.Tiškus užrašė ir Šilutės muziejui perdavė K.Rašimaitės – Stankienės prisiminimus apie Macikų lageryje kalėjusius kunigus. Moteris pasakojo:

„Kai trečią kartą nuvykau į Macikus (tuo metu su broliu jau gyvenome Kretingoje ir dirbome pieninėje), Pranas Bieliūnas pasakė, kad vakar į lagerį atvežė kunigus: jo brolį Antaną, profesorių Fabijoną Kemėšį, Kauno kunigų seminarijos rektorių Augustiną Vaitiekaitį ir profesorių Petrą Kasčiuką. P.Kasčiuko ir A.Vaitiekaičio anksčiau nepažinojau.

…Grįžusi namo į Kretingą, skubiai suruošiau tris siuntinius broliams Bieliūnams ir profesoriui Kemėšiui. Nuvažiavusi pamačiau prie lagerio lūkuriuojančias seseris vienuoles iš Žemaičių Naumiesčio. Sužinojusios, kad į Macikus atvežė kunigų, jos atnešė siuntinius, tačiau nežinojo, kam konkrečiai juos reikėtų perduoti. Jos mane užkalbino. Taip mes susipažinome. Kartu nuvažiavome į Žemaičių Naumiestį, čia pernakvojau. Rytą nuėjome pas kleboną kunigą Bronių Barauską. Pas jį glaudėsi iš Panevėžio pasitraukęs prelatas Kuodis. Kunigas B.Barauskas mane išklausė, peržegnojo ir pasakė: „Laiminu tave, eik tuo keliu – padėk Lietuvai kunigus išsaugoti. Labiausiai prašau globoti Fabijoną Kemėšį“.

Paklausė, ar pažįstu Kretingos kleboną Juozą Juknevičių. Pasakiau, kad gerai pažįstu. „Tai nueik pas jį ir pasakyk, kad maisto perdavei, ryšį užmezgei. O toliau telaimina judu Šiluvos Marija“. Dar pinigų man davė. Sugrįžusi į Šilutę (buvo sekmadienis), turguje dar pripirkau produktų ir nunešusi perdaviau profesoriui Fabijonui Kemėšiui. Kretingoje viską papasakojau klebonui J.Juknevičiui. Jis nušvito: „Gal Dievas padės mums gerą darbą dirbant…“ Tuojau pakvietė brolį pranciškoną Mykolą Tamošiūną, žmonių vadinamą tiesiog Mykoliuku, ir jam pasakė: „Štai tau sesuo kilniam darbui“.

Su Mykoliuku susidraugavome ilgam laikui. Jis buvo puikus, nuostabus žmogus.

Kartą prie lagerio sutikau buvusį Fabijono Kemėšio zakristijoną Romą Makutėną. Kartu buvo atvažiavusi ir jo buvusi šeimininkė Uršulytė Matuzaitė. Jiedu, vargšai, nieko neturėjo, tai ėjo per žmones prašydami padėti kunigams ir taip surinko siuntiniui. Perduodami siuntinį, jie su profesoriumi šnektelėjo per tvorą, paskui vargais negalais ir leidimą pasimatyti išprašėme.

…Siuntinius kaliniams priiminėdavo pagyvenęs ukrainietis Ivanas Likoras, mažai raštingas, bet doras, teisingas žmogus. Turėjo daug (dešimt ar vienuolika) vaikų, jie dažnai pas tėvą atbėgdavo. Įsidėmėjau jo vaikus eidama pro baraką, kuriame ta šeima gyveno. Duodavau jiems tai saldainių, tai sausainių ar pyragaičių, o kartais – ir dešros. Vaikai linksmi bėgdavo pas mamą.

Vėliau, jau pažindami mane, žiūrėk, atbėga ir pas tėvą, sako jam kažką į ausį, matyt praneša, kad „dosni teta“ vėl atvažiavo. Kartais ir pačiam Likorui dešimtinę į delną įsprausdavau – buteliukui. Mano siuntinius jis mažai tikrindavo, tik stebėdavosi, kad čia lageryje net keli mano „dėdės“ sėdi. Nieko nesakydavo, jeigu per tvorą ir su kaliniu žodžiu, kitu persimesdavome.

…Visus tuos metus apie save ir pagalvoti nebuvo kada – laksčiau, važinėjau. Pranciškonas brolis Mykoliukas kaip įmanydamas rūpinosi pinigais kunigams, tų pinigų netrūkdavo, tik spėk suktis su siuntiniais, kelionėmis.
1952 m. rugpjūtį mane suėmė ir, nepasakę arešto priežasties, iš Kretingos per Klaipėdą automašina vežė nežinia kur. Pamačiau naktį apšviestą Šyšos tiltą (Šilutė!) ir nejuokais išsigandau. Pagalvojau, kad mane įskundė dėl kunigų šelpimo. Ačiū Dievui, taip neatsitiko – nuvežė ne į Macikus, bet į Tauragę. Areštas buvo susijęs su MGB pastangomis surasti partizanų vadą Joną Žemaitį.“

Globojo kunigus kalinius K.Rašimaitė – Stankienė ir tada, kuomet juos iš Macikų lagerio išvežė į Rusiją. Siuntė siuntinius, rūpinosi pingine parama. Siųsti po 4-5 siuntinius vien iš Kretingos, kurioje tuomet ji gyveno, buvo pavojinga – tai galėjo atkreipti valdžios dėmesį. Todėl siųsdavo ir iš Klaipėdos, Gargždų, Šilutės.

K.Rašimaitė – Stankienė buvo Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vado generolo Jono Žemaičio – Vytauto dukterėčia. I953 m. gegužės 30 d. Šimkaičių miške (Jurbarko r.) Jonas Žemaitis buvo suimtas įmetus į jo bunkerį granatą su migdomosiomis dujomis. 1954 m. lapkričio 26 d. jį sušaudė Maskvos Butyrkų kalėjime.

spaudos remimo fondas Projektas: „Prie Šyšos krantų: Istorija.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.