„Šilutės naujienos“ pristato naują kultūrinį projektą ir kviečia pasivaikščioti praeitį su dabartimi jungiančiu informaciniu tiltu.
Iki metų galo pateiksime net 12 straipsnių apie tuziną Mažosios Lietuvos šviesuolių, kurie savo darbais, idėjomis paliko ryškų pėdsaką politiniame, kultūriniame Lietuvos gyvenime. 10 950 litų finansavimą projektui „Mažosios Lietuvos šviesuoliai – iš praeities į dabartį“ skyrė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Rašinių ciklą pradedame pasakojimu apie evangelikų liuteronų bažnyčios kantorių Frydrichą Megnį – žmogų, kurio dėka Žemaičių Naumiestis išgarsėjo visoje Lietuvoje, o evangelikų liuteronų bendruomenė į rankas paėmė pirmą savo laikraštį.
Subūrė du chorus
F.Megnis gimė 1873 m. latvių ūkininkų šeimoje Skuodo parapijos Prialgavos kaime. Mokėsi Telšiuose, vėliau – Karalienės mokytojų seminarijoje. 1896 m. buvo paskirtas Batakių vargonininku bei kantoriumi, o po kelerių metų atkako į Žemaičių Naumiestį.
Nors nebuvo baigęs teologijos studijų, tačiau turėjęs pamokslininko praktiką, uoliai pasinėrė ne tik į bažnytinę veiklą.
Kai dvasininkas Žemaičių Naumiestyje susipažino su būsima žmona Natalija Hermanaite, jai iš karto pasakė, kad Dievas jam esąs pirmoje vietoje, antroje – parapija ir bažnyčia, trečioje – žmona.
Ir išties dirbdamas kunigo darbą F.Megnis parapijiečiams atiduodavo visą save, nes padėdavo kuo galėdamas. Nors buvo latvis, puikiai kalbėjo ir vokiečių, rusų bei lietuvių kalbomis, todėl parapijiečiams pagelbėdavo ir vertimo klausimais. Yra liudijimų, kad F.Megnis nemokantiems skaityti parapijiečiams versdavo giminaičių laiškus, rašydavo už juos atsakymus. Neretai žmonės pas kunigą užsukdavo ir tiesiog pasikalbėti, papolitikuoti.
Mylėdamas muziką, F.Megnis ryžosi suburti net du bažnytinius chorus – vokiečių ir lietuvių. Į juos kvietė ne tik jaunimą, bet ir vyresnio amžiaus parapijiečius. 1900 m. jam pavyko atkurti vokišką chorą, o dar po trejų metų suskambėjo ir lietuviškasis. Kadangi dauguma lietuvių tuo metu gyveno ne Žemaičių Naumiesčio miestelyje, o kaimuose, choro repeticijos vykdavo sekmadieniais, iš karto po pamaldų.
Šis choras gyvuoja ir šiandien, ir yra seniausias toks veikiantis choras Lietuvoje. Šiuo metu chorui vadovauja Birutė Vitonienė.
Išleido pirmą evangelikų liuteronų savaitraštį
Spaudos draudimo metais kantorius savo bute slapta mokė konfirmantus tikybos ir lietuviško rašto, įsteigė blaivybės draugiją, rūpinosi ūkine bažnyčios veikla: nuo pamatų perstatė kleboniją, baigė mūryti skaldytais akmenimis bažnyčios šventoriaus tvorą, į kuriuos įstatyti geležiniai vartai, nupirko žemės kapinių plėtrai.
„Mylėk Tėvynę, vargingą Lietuvą, ji ilgą čėsą tamsybėj buvo, mylėk brolius, gera jiems linkėk, pats apsišvietęs juos šviesti skubėk“, – yra sakęs F.Megnis.
Kadangi jo tėvai labai mėgo skaityti knygas, nenuostabu, kad būtent šio dvasininko dėka Žemaičių Naumiestyje prieš 101 metus buvo išleistas pirmas periodinis evangelikų liuteronų savaitraštis „Svečias“. Tai buvo ne tik pirmasis periodinis evangelikų liuteronų leidinys Didžiojoje Lietuvoje, bet ir pirmas po lietuviškos spaudos atgavimo 1904 m. periodinis leidinys visoje Žemaitijoje.
Prieš pradėdamas leisti „Svečią“, kurio iš viso pasirodė 184 numeriai, F.Megnis platino iš Priekulės gaunamą kunigo dr. V.Gaigalaičio redaguojamą „Pagalbą“ ir „Nusidavimus apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių“, bet jautė, kad to neužtenka. Todėl nutarė pats imtis iniciatyvos ir išleisti leidinį, kuris apimtų ne tik dvasiškus, bet ir pasaulietiškus reikalus.
Pirmieji šeši „Svečio“ numeriai išspausdinti Tilžėje, E.Jagomasto spaustuvėje. Tačiau kol savaitraštis pasiekdavo skaitytojus – užtrukdavo, nes jis dar turėjo praeiti Kaune ir Vilniuje esančią rusų cenzūrą. Todėl, taupydamas laiką, bet ne savo lėšas, F.Megnis nusprendė nusipirkti spausdinimo mašiną ir laikraštį ėmė leisti Žemaičių Naumiesčio liuteronų bažnyčios klebonijoje. Paskutinis „Svečio“ numeris buvo išleistas 1914 m. – jo leidybą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.
Suaugusiesiems – laikraštis, vaikams – elementorius
Be straipsnių iš krikščioniško gyvenimo ar iš pasiuntinystės darbų, savaitraštis skelbė žinių iš politinio, visuomeninio ir bažnytinio gyvenimo. Beveik visą medžiagą imdavo iš lietuviškos, latviškos, rusiškos ir vokiškos periodinės spaudos. „Svečias“ daugiausiai buvo skaitomas Didžiojoje Lietuvoje, bet pasiekdavo ir Mažąją Lietuvą, kuri priklausė Vokietijai, nukeliaudavo net į JAV ir Kanadą, bei į tolimus Rusijos kampelius – pas kariuomenėje tarnaujančius lietuvius evangelikus.
Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia pabrėžia, kad „Svečias“ plėtė tuometinio lietuvio evangeliko liuterono dvasinį akiratį, ugdė žmogaus lygiateisiškumo jausmą, žadino snūduriuojančius tautinius jausmus, propagavo blaivybę.
Be to, F.Megnis parašė ir išspausdino elementorių „Raktelis, arba pradžiamokslis evangeliškiems lietuvių vaikams“ – pirmąjį Didžiosios Lietuvos lietuvių evangelikų liuteronų vaikams pritaikytą vadovėlį. Jame mokyta rašyti ir gotiškomis, ir lotyniškomis raidėmis.
Nuteisė sušaudyti
Neabejotina – jei tik būtų turėjęs galimybių, F.Megnis visuomenės labui būtų nuveikęs dar nemažai prasmingų darbų. Tačiau užėjęs karas sujaukė įprastą gyvenimą. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos pasienyje susidarė fronto padėtis, ir dvasininkas atsisveikino su savo šeima. Žmonai ant lapo nubraižęs schemą, išsiuntė ją ir vaikus į tėviškę Latvijoje.
Per šį „žemėlapį“ F.Megnis pateko į rusų žandarų rankas, nes buvo palaikytas vokiečių šnipu. Surakintomis rankomis prisirišę prie arklio balno, žandarai jį nusitempė tardyti. Nuteisė sušaudyti. „Kai mane vedė sušaudymui, apvilkę balta marška, tai visi tos vietos gyventojai buvo suvaryti, net motinos su mažais vaikais, pažiūrėti, kaip šaudys tą vokiečių šnipą. Bet staiga mane atpažįsta vienas anksčiau netoli Naumiesčio gyvenęs majoras ir šį sušaudymo planą sulaikė, sakydamas: „Jis negali būti šnipas, aš tą žmogų gerai pažįstu“, – tokį liudijimą yra palikęs F.Megnis.
Negalėjo gyventi be tarnystės Dievui
Mirties bausmės nuosprendis buvo pakeistas ištrėmimu į Sibirą, kur dvasininkas kalėjo 14 mėnesių, o namo buvo išleistas 1915 m. žiemą. Tačiau į tėviškę F.Megnis grįžo tik 1921 m., nes Maskvos evangelikų liuteronų konsistorijos pavedimu važinėjo po platųjį Sibirą ir skelbė Dievo žodį.
Grįžęs tėviškėn F.Megnis griebėsi ūkio darbų, tačiau nesijautė savose rogėse sėdintis, norėjo grįžti tarnystėn bažnyčion. Tik čia jau viskas pakitę: bažnyčias aptarnavo pasiuntiniai, kunigą turėjo ir Žemaičių Naumiestis.
Kurį laiką dvasininkas pamokslavo Ylakiuose, Ritinėj, Būtingėj, Rokiškyje ir Zarasuose. Žemaičių Naumiesčio kunigui išvykus, nuo 1933 iki 1936 m. vėl dirbo kantoriumi šiame miestelyje. Paskui F.Megnis persikėlė į Laugalius, kur dirbo „Sandoros“ prieglaudos vedėju. Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, prieglauda buvo nusavinta, o F.Megnis paskirtas laikinu vedėju. 1944 m., artėjant frontui, visi jos gyventojai buvo evakuoti, o kunigas mūšio metu dar ir atskirtas nuo šeimos.
Į Žemaičių Naumiestį paslapčia dvasininkas grįžo 1945 m. pavasarį. Žmona, sūnus Rafaelis ir dukra Anė bėgdami nuo fronto sustojo Vokietijoje, vėliau išvyko į JAV ir apsigyveno Mičigano valstijoje.
1947 m. balandžio 8 d. F.Megnis buvo ordinuotas kunigu diakonu. Bažnytinį darbą dirbęs 54 metus, kunigas mirė 1950 m. spalio 8 d. Gydytojas konstatavo širdies ligą bei senatvę.
F.Megnis buvo pašarvotas su kunigiška skraiste bažnyčioje, kurioje vyko ir įprastos budėtuvės. Giedant jo paties suburtam chorui, F.Megnis buvo palaidotas Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų kapinėse, šalia anksčiau mirusių dviejų savo vaikų.
Atmintyje gyvas ir šiandien
Nors mūsų laikus nuo F.Megnio gimimo skiria net 139 metai, jo darbų nepamiršta ne tik Lietuvos evangelikų liuteronų bendruomenė, bet ir nemaža dalis Žemaičių Naumiesčio gyventojų. Tęsdami tradicijas, jau dešimtį metų naumiestiškiai kasmet išleidžia po „Svečią“. Žemaičių Naumiesčio seniūnas Jonas Budreckas pasakojo, kad mintis simboliškai atgaivinti šį leidinį gimė seniūnijos darbuotojų ir bendruomenės narių galvose. Ypač didelį darbą atliko buvęs muziejininkas, istorikas Eligijus Sudeikis.
„F.Megnio atminimą puoselėja kunigai Mindaugas Žilinskis ir Liudas Miliauskas. Jo kapą tvarko evangelikų liuteronų bendruomenė“, – pasakojo J.Budreckas.
Seniūnas apgailestavo, kad krašto istorija kiek mažiau domisi jaunimas, ir, ko gero, tikrai ne visi žino, kuo kraštui buvo svarbus F.Megnis. Tačiau praėjusiais metais šio garbaus žmogaus vardas nuskambėjo mažne visoje Lietuvoje. Reformacijos dieną, dar kitaip vadinamą visos Bažnyčios švente, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia nusprendė paminėti Žemaičių Naumiestyje. Šis miestelis Šilutės rajone pasirinktas neatsitiktinai – nes būtent čia buvo išleistas pirmasis liuteroniškasis laikraštis.
Į Žemaičių Naumiesčio evangelikų bažnyčią vos tilpo visi susirinkę drauge pasimelsti. Sugužėjo ne tik vietiniai gyventojai, bet ir svečiai iš Klaipėdos, Šilutės, Vilniaus. Baltąja gulbe vadinamojoje bažnyčioje drauge meldėsi ir 16 evangelikų liuteronų bažnyčios dvasininkų iš beveik visų Lietuvos parapijų. Vyko iškilmingos pamaldos, kurioms vadovavo evangelikų vyskupas Mindaugas Sabutis. Jam talkino Žemaičių Naumiesčio bažnyčios kunigas M. Žilinskis bei kiti dvasininkai.
Po vyskupo pamokslo buvo apžvelgta F.Megnio veikla, mintimis dalinosi kunigas dr. Darius Petkūnas, Klaipėdos universiteto dėstytoja dr. Janina Janavičienė. Įdomu buvo pasiklausyti, ką pamena asmeniškai su dvasininku susidūręs „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ autorius ir sudarytojas Algirdas Žemaitaitis. Jis pasakojo, kad per Antrąjį pasaulinį karą jį pakrikštijo būtent F.Megnis.
„Beje, esu ir tiesiogiai susijęs su Frydrichu Megniu, nes jo ranka lietė mano kaktą, kai mane krikštijo per Antrąjį pasaulinį karą.
Tada jis paklausė mano Mamytės Martos: „Ar žinai kas tave krikštijo?“ Nes jis krikštijo ir ją 1907 metais. F.Megnis turėjo labai gerą atmintį, tad kartais išrašydamas kokią pažymą iš bažnytinių knygų, jų net neatsiversdavo“, – per 100-ąsias „Svečio“ išleidimo metinių minėjimą Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčioje pasakojo A.Žemaitaitis.
Rengiant straipsnį konsultavo Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė.
Projektas: „Mažosios Lietuvos šviesuoliai – iš praeities į dabartį”.