Rašyti straipsnį apie žmogų, apie kurį turi būti rašomos knygos – sudėtinga. Praėjusią savaitę Amžinybėn iškeliavęs menininkas Stanislovas KUZMA juknaitiškių atmintyje išliks kaip žmogus legenda. Kūrėjas iš didžiosios raidės, bei dvasingumo etalonas, kuris paliko savo pėdsaką skulptūrose.
„Juknaičiai pakeitė mano gyvenimą“, – yra sakęs S.Kuzma, gyvenvietės parke palikęs išskirtinių kūrinių, vėliau tapusių Juknaičių simboliais. Šį gyvenimo periodą menininkas visuomet prisiminė su ypatinga šiluma.
„Gražiausias mano gyvenimo tarpsnis liko ten, Juknaičiuose…“ – nostalgiškai prisipažino. Menininko skleistą šviesą prisimena visi, kuriems teko su juo bendrauti, ir dėkoja likimui, kuris juos suvedė.
Juknaičiai padėjo priešintis ideologijai
S.Kuzmos atvykimo į Juknaičius pagrindinis kaltininkas – tuometinis tarybinio ūkio direktorius, gyvenvietės statybos iniciatorius Zigmantas Dokšas, 1976 metais pakvietęs menininką su šeima atvykti kurti į kaimą. Čia jis praleido apie ketverius metus.
Puikios sąlygos ir kūrybiška terpė leido atsigauti skulptoriaus dvasiai, pasipriešinti banaliems sovietinio realizmo standartams.
S.Kuzmos jaunystės pėdsakais 2008 m. vasarą vaikščiojo žurnalistas Ferdinandas Kauzonas. Vėliau šie ir kiti prisiminimai bei pokalbiai apie tai, kaip kūrėsi ir buvo kuriami kūrėjų Meka tapę Juknaičiai, sugulė į knygą „Pakelti akis“.
Simboliška, jog knygos pavadinimu tapo filosofiški S.Kuzmos žodžiai apie meno svarbą žmogaus gyvenime: „Pasaulis nesibaigia vien tik žemės darbais ir gyvulių auginimu, todėl svarbu, kad kiltų noras pakelti akis aukščiau, kad sieloje taptų šviesiau.“
Buvo laikas, kada S.Kuzma ketino parduoti savo dviejų kambarių butą sostinėje ir visam laikui įsikurti Juknaičiuose. Nuo šio sprendimo sulaikė pats Z.Dokšas, pasakęs nedeginti tiltų su Vilniumi – jei ūkio direktoriui kas nors atsitiktų, Juknaičiuose nebeliktų kas globoja menininkus…
Nacionalinės premijos laureato skulptoriaus S.Kuzmos kūryba puošia visą pasaulį, o juknaitiškiai gali didžiuotis, kad pirmojoje ir kol kas vienintelėje Lietuvoje gyvenvietėje – parke gali vaikščioti tarp menininko skulptūrų.
Gyvenvietės simboliu (pavaizduotu ir herbe) tapo S.Kuzmos skulptūra „Žirgas ir sakalas“. Kiti Juknaičius puošiantys darbai: „Eglė ir Žilvinas“, „Motinystė“, „Giliukas“, „Liepsna“, „Šv. Ona ir Marija“. Prie Juknaičių pagrindinės mokyklos stovinti skulptūra „Jaunystė“ – mokyklos simbolis.
S.Kuzma – idėja, plevenanti ore
„Jis buvo ne tik Kūrėjas iš didžiosios raidės, bet visų pirma – Žmogus iš didžiosios raidės“, – pokalbį pradėjo juknaitiškis dailininkas Gintaras Augaitis. S.Kuzma sugebėjo bendrauti su bet kokiu vairuotoju, šaltkalviu, ūkininku, nes, visų pirma, jautė didžiulę pagarbą žmogui.
Gintaras S.Kuzmą apibūdina kaip menininką – filosofą, turintį Dievo dovaną bendrauti, dėlioti mintis. Pasak jo, jei skulptorius būtų pasirinkęs dvasininko kelią, tai pusė Lietuvos atvyktų klausytis jo pamokslų.
Skulptoriaus žmona keramikė Lida – šeimos židinio kūrentoja, ji laikė kertinius šeimos akmenis, tvarkė finansus. Anot Gintaro, Lida, dirbanti su moliu, buvo labiau žemiška, o Stasys – idėja, plevenanti ore.
Baigęs studijas tuometiniame Dailės institute Klaipėdoje G.Augaitis grįžo į Juknaičius, nes buvo gavęs ūkio stipendiją. Z.Dokšas jauną dailininką pristatė kūrėjų grupei, tarp kurių buvo ir S.Kuzma su žmona.
„Stasys, nors buvo gal 13 metų vyresnis, apkabino mane per pečius ir pasakė: „Draugaukim, būkim kolegos“. Viskas taip natūraliai ir subtiliai įėjo į savo vėžes“, – pirmąją pažintį prisiminė dailininkas.
„Jaunas žmogus visą laiką yra maksimalistas, juo labiau, jei jis – buvęs sportininkas. Atrodo, visas gyvenimas puls po kojomis ir kalnus nuversi. Visą laiką man tos kaimiškos skulptūros: tiek žirgas, kuris buvo labai panašus į arklį, tiek sakalas, palyginus su G.Karaliaus „Polėkiu“, atrodė truputį mėgėjiškos. Kai ateina gyvenimiška patirtis, tada supranti, kad tas požiūris buvo naivus“, – kalbėjo G.Augaitis.
Nė vienos dienos, praleistos veltui
Priešais Juknaičių ežeriuką, sename name, buvo S.Kuzmos kūrybinės dirbtuvės. Vasarą bebaigdami drožti skulptūrą G.Augaitis su Stanislovu bėgo į ežeriuką išsimaudyti. Tik skulptorius į vandenį lipo labai atsargiai, nešoko nutrūktgalviškai. Gintaras su juo išsikalbėjo: tuomet S.Kuzma papasakojo apie įstatytą širdies stimuliatorių, kad negali net nuo stalo staigiai pakilti, nes gali sutrikti sveikata.
„Gyvenimas skaldo didelius ir stiprius ąžuolus, o mane, nendrę, guldo prie žemės ir niekad nepaguldo“, – įstrigo Gintarui tuomet kūrėjo ištarti žodžiai.
Prieš daugiau nei tris dešimtmečius S.Kuzmą gatvėje stipriai sumušė užpuolikai. Ligoninėje medikai jam diagnozavo sepsį, širdies raumens uždegimą, atliko daug širdies operacijų. Širdies problemos skulptorių kamavo visą gyvenimą, nuo pernai rugsėjo jis laukė širdies donoro. Žmona Lida yra pavadinusi vyrą medikų šedevru, nes jo širdis kartais dirbdavo viršvalandžius.
G.Augaitis prisimena, jog ant S.Kuzmos sienos kabojo darbo kalendoriai, kuriuose jis žymėdavo kiekvieną dieną po mažą pergalę. Kalendorius atrodė kaip mozaika: užtušuota arba pusė langelio, arba visa diena, skirta kūrybai. Nebuvo nė vienos dienos praleistos veltui: prasėdėta, pragulėta ar televizorių žiūrėta.
Pamoka, kurią gavo iš S.Kuzmos juknaitiškis dailininkas, – formos supratimas. Gintaras padėjo skulptoriui drožti skulptūras „Jaunystė“, „Žilvinas“, stebėjo, kaip S.Kuzma kuria kamerines, mažosios architektūros skulptūras. Kai pats pradėjo savarankiškai kurti interjero dizaino darbus, stengėsi panaudoti išmoktas pamokas – ne tik plokštumą aplink sienas, kurios supa kambarį, bet ir dekoratyvias konstrukcijas.
Dvasingumą skleidė aplinkiniams
„Jis išėjo iš Aukštumų ir į Aukštumas sugrįžo – vėl pakilo į dangų, – sako Juknaičių Garbės pilietis, geras skulptoriaus bičiulis Z.Dokšas. – Stasys mylėjo visus žmones ir pačią žemę kaip gyvą organizmą.“
Paskutinį kartą su ilgamečiu draugu Z.Dokšas bendravo šių metų vasarį albumo „Stanislovas Kuzma“ pristatymo vakare Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje. Į šventę S.Kuzma atvyko tiesiai iš Santariškių klinikų. Skulptorių atlydėjo ir būrys medikų – draugais tapusių kardiochirurgų, kuriems už kasdienę nuolatinę kovą dėl jo gyvybės skulptorius skyrė savo kūrybos albumą.
Z.Dokšas pasakoja, jog tuomet kūrėjas juknaitiškiams palinkėjo išlaikyti dvasią.
„Kai atėjęs pasitikti pirmą kartą jį pamačiau išlipantį iš autobuso, jis nusišypsojo šviesuolio šypsena. Lyg būtų šventesnis už kitus. Tą dvasingumą jis sugebėjo perduoti aplinkiniams visą gyvenimą“, – apie draugą šiltai pasakojo Zigmantas.
Juknaičių Garbės pilietis neabejoja, jog S.Kuzmai išėjus, juknaitiškiai galėtų pasvarstyti, kaip įamžinti kūrėją.
Sutręšusias skulptūras reikia deginti
Viena paskutiniųjų iš juknaitiškių su S.Kuzma bendravo Juknaičių pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Zoja Jurkuvienė. Ji su Kuzmomis atsitiktinai susitiko Santariškių klinikose, kuomet lankė savo vyrą.
„Mes su Kuzmiene buvome pažįstamos gal kokias dvi dienas ir aš turėjau važiuoti į seminarą Vilniuje. Mudvi apie tai sušnekom, o ji man atnešė savo buto raktą ir pasiūlė apsistoti…“ – pasakojo Z.Jurkuvienė. Prisiminusi tokį šiltą bendravimą, ji išdrįso užsukti į skulptoriaus palatą pasisveikinti ir perduoti linkėjimų iš Juknaičių.
Naujųjų metų vakarą Lida pakvietė juknaitiškę į vyro palatą sutikti Naujųjų. S.Kuzma rodė dar patį pirmąjį albumo egzempliorių, kuriuo labai didžiavosi ir džiaugėsi. Atvertė puslapius, kuriuose įamžinti Juknaičiuose esantys kūriniai. Mokytoja pastebi, jog nepaprastai graži skulptūrų sąšauka – prie Juknaičių koplytėlės stovinti „Šv. Ona ir Marija“ susisiekia su Antakalnio kapinių „Pieta“.
Stanislovas labai gailėjosi, kad dėl sveikatos negali dar kartą apsilankyti Juknaičiuose, nostalgiškai prisiminė juose praleistą laiką. Mokytoja Z.Jurkuvienė pasakojo kūrėjui, kad jo sukurtos skulptūros tebėra gyvos jaunajai kartai – ji kaskart per literatūros pamokas analizuodama kūrinį „Eglė žalčių karalienė“ vedasi vaikus prie S.Kuzmos skulptūrų.
S.Kuzma ne kartą išreiškė mintį, kad restauruoti jo darbų nereikia, nereikia bijoti, kad jie atgyveno savo laiką. Pasiūlė deginti, kai visai supus – paaukoti dievams. Iš dangaus gimė idėja – į dangų ir turi sugrįžti.
„Kaip ateis jauni? Kiekviena karta atneša kažką savo. Jei nepašalini seno daikto, nebelieka terpės atsirasti naujam“, – skulptoriaus požiūrį komentavo Z.Jurkuvienė.
Dabar medinės skulptūros drevėje apsigyveno paukščiukai…
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.