Tai buvo jau antrosios knygelės „Ištylėti žodžiai“ krikštynos, nes pirmosios įvyko Violetos gimtojoje Švėkšnoje. Kartu tai buvo tiesiog šiltas pokalbis su įvairiapuse asmenybe apie gyvenimą, laimę, kūrybą ir jos prasmę, net istoriją ir Vydūną, mat ir tie grafikos darbai pavadinti „Dedikacija Vydūnui“.
Pristatinėti nereikia
Pristatinėti Violetą reikėtų labai ilgai, mat jos veiklų sąrašas toks ilgas, kad nei į vieną, nei į du sakinius niekaip netilptų. Tikra savojo krašto patriotė, aktyvi visuomenininkė, gimtojo miestelio metraštininkė, „Šilutės naujienų“ laikraštyje straipsniais ir fotografijomis jau dvi dešimtis metų nuolat rašanti apie svarbiausius rajono, ypač – Švėkšnos ir Saugų seniūnijų įvykius ir renginius, straipsnius visada papildanti galybe istorinių faktų. Kartu aktyvi Švėkšnos Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos narė bei švėkšniškių draugijos „Tėviškės“ pirmininkė. Dar ir įvairių renginių organizatorė vedėja, fotografė, tapytoja, knygrišė. Būtina pridėti, kad ji dar ir ne vienerius metus domisi ir kuria keramikos darbus, ne vienas pamariškis jau yra apdovanotas jos kurtais angeliukais ir t. t., ir pan.
Bet greičiau priešingai – pristatinėti Violetos nereikia iš viso, mat ši asmenybė jau seniai aria tokią plačią vagą Pamario krašto kultūros arimuose, kad daugybei žmonių yra žinoma ir be pristatymų.
9 darbai per 2 mėnesius
Violeta prisipažino ir pati nustebusi, kuomet bičiulė Dana suskaičiavo, jog „Ištylėti žodžiai“– jau 12-asis jos kūrybos rinkinys, pačios autorės subtiliai apipavidalintas.
Visgi Violeta prisipažįsta, kad jos rankos, kaip ir kiekvienos moters, būna užimtos ne tik teptuku, fotoaparatu ar rašikliu. Dar ir puodu virtuvėje, ir kauptuku gėlyne, kompiuterio klavišais, mat tenka atlikti ir visus moteriškus darbus, ir darbą valstybės tarnyboje – Saugų seniūnijoje.
Todėl ir bičiuliai, ir apie ją rašantys žurnalistai ne kartą ir ne du yra kėlę klausimą: gal ji paroje turinti 36 valandas?.. O gal 48?.. Antraip kaip reikėtų per nepilnus du mėnesius geliniu rašikliu ant baltos drobės nutapyti 9 grafikos darbus, dedikuotus Vydūnui? Kuriuose, be kita ko, simboliai ir iš filosofinės, ir iš baltiškosios pusės?
Violeta į tai tik nusijuokia. „Vakarais tai padaryta“, – tarsteli.
Menininkė prisipažįsta, jog noras užrašyti tai, ką jaučia, kilo dar mokyklos suole. Nenuslepia, kad tuomet būta ir tokių bandymų, kai išsiuntusi savo kūrybą į respublikinį leidinį apie neįvykusį žygį dviračiais sulaukė atsakymo parašyti tada, „kai tikrai kas nors įvyks“…
O dabar, anot jos, tekstai tiesiog patys veržiasi, tad tereikia jų tik… nestabdyti.
Mato Švėkšnos veidą, širdį ir protą
Kodėl jai tokia svarbi Švėkšna ir apskritai protėvių istorija? Nes ji – lyg oficialiai neįvardinta savojo krašto ambasadorė – apie jį kalba visur ir visada, pabrėždama tai a. a. poetės, taip pat švėkšniškės Birutės Lengvenienės eilių žodžiais: „… nu ta kas, ka aš iš Šviekšnas…“
Violeta atsako, kad tai ir ateina „iš Švėkšnos“ ir dar „iš mokytojų, kurie kažkada įstatė į tą vagą“.
„Nukirstų švėkšniškas šaknis – nukirstų ir mane. Švėkšna turi savo veidą, širdį, smegenis ir protą“, – dar prideda. Ir tai tikrai nėra tik žodžiai, tą patvirtins kiekvienas, pažįstantis Violetą.
Todėl niekas nenustemba, kai pokalbio metu ji pasidalija ir daugeliui negirdėta istorija, kuomet „koją Švėkšnoje įmynė ir Vydūnas“.
Toks tat buvo pokalbis Šilutės F. Bajoraičio bibliotekoje su kūrėja V. Astrauskiene, turinčia ką pasakyti apie gyvenimo prasmę ir norą daryti tai, ką, anot jos pačios, sugeba geriausiai. O pasakyti tikrai yra ką, kai tų sugebėjimų gamtos duota ir dar dribtelta.
