Kūrybininkė Rūta Šerpytytė: „Kuba man buvo koks tūkstantis mylių už komforto zonos“

IMG 5844„Jau kurį laiką vadinu save kūrybininke – tai ir profesija, ir gyvenimo būdas. Kūryba yra netgi tai, kai galvoji, ką valgysi vakarienei, kaip pasveikinsi draugą su gimtadieniu ar netgi ką šiandien apsirengsi.

Kūrybininku tampama kūrybiškumą pritaikant ne tik rutinoje, bet ir pagrindinėje veikloje“, – samprotauja 22-ejų šilutiškė Rūta Šerpytytė.

Tai – ne tušti žodžiai. Rūta studijuoja kūrybinių industrijų profesiją Vytauto Didžiojo universitete, yra dirbusi kūrybininkės darbą reklamos agentūroje. Visai neseniai, kaip pati mergina sako, ji išlindo iš užrašų knygučių į internetą ir sukūrė gyvenimo būdo tinklaraštį „SHARP“, kuriame, kartais paaštrindama liežuvį, aprašo savo kelionių įspūdžius bei kasdienius potyrius.

Rūta nuo mažų dienų buvo kūrėja. Tai ji, trimetė popchoro „Spindulys“ solistė, tyru balseliu dainavo apie meilę Šilutei ir daug metų buvo mamos, „Spindulio“ vadovės Lijanos Šerpytienės didžioji pagalbininkė. Ji iki pat mokyklos baigimo nenulipo nuo scenų: koncertavo su ansambliu „Karčema“, dainavo su kitomis vokalistėmis. Nenuostabu, kad Rūta nusprendė universitete gilintis į „kūrybos kūrimą“.

Šią vasarą mergina antrą kartą dalyvavo studentų mainų programoje ir buvo išvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten ji ne tik dirbo, bet ir turėjo galimybę aplankyti egzotiškąją Kubą. Ši šalis Rūtai pasirodė kaip cigarų, mochitų (mojito – alkoholinis kokteilis) ir senų automobilių pasaulis.

Jūsų dėmesiui – vasaros atsiminimais dvelkiantis interviu su Rūta Šerpytyte.

– Kas jus sieja su Šilute? Kokias studijas pasirinkote po mokyklos baigimo?BKKQ6658

– Šilutėje gimiau ir tėvelių bei mokytojų dėka formavausi kaip žmogus, mokiausi, muzikavau ir taip lipdžiau savo asmenybę. Dabar mane su Šilute sieja vaikystės ir paauglystės prisiminimai bei šeima.

Baigiau Šilutės Vydūno gimnaziją. „Vydūnas“ kažkaip išmokė mane mokytis. Turiu omeny, kad ėmiau suvokti, ką man reikia iš kokios pamokos pasiimti. Nežinau, kaip yra dabar, bet man visas mokymosi procesas atrodė toks laisvas. Baigusi mokyklą sąmoningai pasirinkau į savo gimnaziją panašiausią aukštąją mokyklą – Vytauto Didžiojo universitetą.

Jis veikia „artes liberales“ (laisvųjų menų) principu, todėl pats gali susidaryti tvarkaraštį, paskaitos nėra privalomos. Žodžiu, nori – mokaisi, nori – nesimokai… Universitetas suteikia žiauriai daug, o nuo tavęs priklauso, kiek tu iš jo pasiimsi. Tai aš ir imu, kiek galiu.

Studijuoju kūrybines industrijas. Tai jaunas mokslas Lietuvoje, kuris aprėpia labai daug, ir aš turbūt tik dabar, kai reikia rinktis bakalauro temą, pradedu suprasti, ką studijuoju. Jeigu reikėtų stoti iš naujo, dėl studijų pasirinkimo gal dar pagalvočiau, bet sprendimo dėl universiteto nekeisčiau.

– Šią vasarą jau antrus metus dalyvavote studentų mainų programoje „Work and travel USA“. Kokį darbą dirbote JAV?

– Programa „Work and travel USA“ suteikia galimybę studentams vasarą dirbti JAV. Daug svarsčiau, ar vykti antrą kartą, nes reikia nemažai investicijų, o pernai jau mačiau gražiausius Amerikos miestus ir nacionalinius parkus. Bet suviliojo galimybė išvykti pakeliauti į aplinkines valstybes: Kubą, Bahamų salas, Meksiką, Kolumbiją.

Su draugu susikrovėm lagaminus ir išvykom dirbti į jaukų šeimų kurortą rytinėje pakrantėje – Aušensitį (Ocean City) Merilendo valstijoje. Dirbome tipinėje amerikietiškoje kavinukėje – čia labai populiaru pusryčiauti.

Įdomu, kaip amerikiečiai pusryčiauja ne namie. Mūsų kavinė atsidarydavo 7 ryto, o 8 valandą jau rikiuodavosi eilės. Žmonės kartais net valandą laukdavo, kol gaus staliuką!

Aš buvau „hostess“ – žmogus, pasitinkantis kiekvieną klientą, pasisveikinantis ir užrašantis į sąrašą. O vos tik atsilaisvindavo staliukas, palydėdavau žmones iki jo. Pradžioje maniau, kad tokios pareigos nelabai reikalingos, bet dabar, kai lankausi Lietuvos restoranuose, man taip trūksta tokio žmogaus, kuris su šypsena pasitiktų ir būtų atsakingas už klientų pasodinimą prie staliukų.

Darbas nebuvo sunkus, o miestas – pilnas pramogų, todėl vasara buvo linksma. O kai atėjo laikas keliauti, išsirinkome Kubą. Abu su draugu esame intravertai, tai Kuba mums buvo koks tūkstantis mylių už komforto zonos.

UCDZ3938– Koks jausmas atsidurti tiek toli už komforto zonos?

– Kai prisimenu tas kelias savaites iki išvykimo į Kubą, net supykina, kaip tada buvo baisu. Šiaip ne taip susiplanavome kelionę, išsiaiškinome, ko tikėtis, ir išvykome. Šios keturių dienų kelionės nepavadinčiau atostogomis, veikiau – nuotykiu.

Be interneto ir mobiliojo ryšio gyventi labai sunku, o kai ne kiekvienas sutiktas angliškai kalba – dar sunkiau. Bet Kubos sostinė Havana – gražus ir spalvingas miestas, norėjosi fotografuoti kiekvieną pastatą, automobilį ir žmogų. Trumpai tariant – kelionė buvo nepamirštama, o turint omenyje, kad pamatėme tik mažą, nors ir svarbią, Kubos dalelytę, gerai išmokus ispaniškai būtų įdomu pamatyti daugiau Kubos.

Havanoje praleidome keturias dienas, o po to grįžom į Ameriką dar truputį pakeliauti. Tada jau buvo atostogos: tingiai vaikščiojom po Majamio paplūdimį, klausėmės džiazo Naujajame Orleane ir galiausiai vaikščiojom po Didžiuosius Dulsviuosius kalnus – gaivų ir jaukų nacionalinį parką.

– Ar rekomenduotumėtė studentams dalyvauti šioje mainų programoje?

– Rekomenduočiau studentams dalyvauti ne tik šioje programoje, bet ir visose studentams siūlomose programose, neatmetant ir „Erasmus“ galimybių. Nes kai pradedi siekti karjeros, būna sunku ištrūkti tokiam ilgam laikui. O dabar karjeros žmonės pradeda siekti labai anksti.

Pati, išvykdama į Ameriką, paaukojau gerą darbą, bet nesigailiu. Studentams visur taiko nuolaidas ir, apskritai, viskas kažkaip lengviau. Su draugais net juokaujam, kad gal reiktų pasiimti akademines atostogas, kad nors truputį ilgiau pabūtume studentais.

– Apie ką rašote savo tinklaraštyje SHARP?

– Labai bijojau išlįsti iš užrašų knygučių į internetą. Bet seniai apie tai galvojau, nes visada maniau, kad sugebu rašyti. Ir draugai taip sakė, ir mama. Pagalvojau, kad reikia kažkaip ugdyti šį savo gebėjimą, reikėjo tik postūmio. Todėl susikūriau tinklaraštį, nusipirkau savo vardo domeną ir pradėjau rašyti, net neturėdama vienos temos.

Žodžio „sharp“ skambesys šiek tiek panašus į mano pavardę. Pati kartais stengiuosi, o kartais netyčia gaunasi būti aštrialiežuve. Be to, „sharp“ dar reiškia ir diezą, kuris muzikos kalboje paaukština garsą. Ginkdie, nenoriu savęs pasiaukštinti, bet noriu įsivaizduoti, kad skaitytojas šiuose tekstuose atras kažką nauja ar bent jau įdomaus ir taip vos pustoniu paaukštins tos minutės skambesį.

Kol kas tai panašu į kelionių tinklaraštį, bet greitai kelionių įspūdžiai išseks ir reikės rašyti apie kažką kita. Smagu, kai tavo mintis žmonės skaito ir komentuoja. Daug smagiau, nei rašyti ten, kur matai tik pats.

– Kokią dalį kūryba užima jūsų gyvenime?

– Aš esu kūrybininkė. Taip vadinami ir kūrybinių industrijų studentai. Tokią poziciją užėmiau savo paskutinėje darbovietėje, reklamos agentūroje. Bet ir gyvenime esu kūrybininkė.

Tai tokia dar ne visai apibrėžta sąvoka, ir aš nelabai galėčiau trumpai paaiškinti. Bet kai tampi kūrybininku, tai jau pajauti! O šiaip kūryba yra viskas: kai kuri, ką valgysi pusryčiams, kaip pasveikinsi draugą su gimtadieniu, ką apsirengsi ar kaip susiklijuosi nuotraukas kambaryje – viskas yra kūryba! Tik svarbu į kiekvieną iš tų darbelių įdėti šiek tiek daugiau pastangų ir meilės.

– Mėgstamiausias posakis?

– Labai mėgstu vieną Pablo Picasso eilutę, lietuviškai nelabai gražiai verčiasi, bet pabandysiu: „Įkvėpimas visada ateina. Bet jis turi aptikti tave bedirbantį“.

– Ar dažnai grįžtate į Šilutę?

– Ne taip dažnai. Esu be galo įsimylėjusi Kauną, ir dabar mano gyvenimas sukasi čia. Bet gera grįžti į Šilutę ir vis nustebti, kaip viskas pagražėję!

Daugiau istorijų galima rasti Rūtos tinklaraštyje www.rutaserpytyte.lt