Rugpjūčio pabaigoje paskelbusios tradicinę priešmokyklinę „Rudens mugę“ Šilutės moterų katalikių organizacijos narės tomis dienomis vos spėjo suktis. Vieni šilutiškiai į krautuvę „Parama“ vežė jau išaugtus savo vaikų drabužėlius, nešė kitus daiktus, kiti, net būrio savo mažylių lydimi, ėjo pasirinkti tų daiktų.
Erdvesnės patalpos – tik svajonėse
Kiekvieną iš keturių mugės dienų krautuvės kiemelyje būriavosi po keliasdešimt žmonių. Atėjo mamos, vedinos savo pradinukais, o ant rankų nešdamos dar ir metukų neturinčius kūdikius, iš Rusnės, Žalgirių, Laučių ir kitų kaimų važiavo patys mokiniai. Pastarieji labiausiai ieškojo kuprinių, bet jų pasirinkti galėjo vos iš dešimties. Džiaugėsi tie moksleiviai, kuriems pavyko prisitaikyti mokyklinę uniformą, rasti tinkamos sportinės aprangos ar avalynės.
Mokyklines prekes moterys katalikės iš anksto buvo atrinkusios ir surūšiavusios, tad jas besirenkantiems tapo lengviau.
Albinos Gečienės vadovaujamos moterys katalikės pasakoja, kad šilutiškiai labai geranoriškai atsiliepė į paskelbtą akciją.
Apskritai, anot šios organizacijos narių, labdaringą darbą dirbančių jau 15 metų, žmonės kasmet vis labiau supranta vargstančiųjų dalią. Šalčiausiais metų mėnesiais – sausį ir vasarį, kuomet moterys savo krautuvėlę uždaro, jos sulaukia daugybės skambučių – žmonės, nekantrauja, kada galės atvežti drabužių, avalynės, kitų daiktų.
„Galėtume ir daugiau daiktų priimti, daugiau jų išdalinti, jei turėtume bent menką sandėlį“, – sako A.Gečienė, vedžiodama po 2 mažyčius kambarėlius ir koridorių, kur dabar sudėta kalnai daiktų.
Jau nebe pirmus metus erdvesnių patalpų prašančios moterys vis atsimuša į sieną – jų nėra. Jos jau dabar žino, kad ir įrengti baigiamuose laikino gyvenimo namuose Tulpių gatvėje, kur žadamas kampelis ir joms, erdvės bus dar mažiau.
„Kaip žmogus gali išsirinkti drabužį iš tokios štai krūvos“, – rodo moterys milžinišką, tiesiog ant grindų sukrautą daugiau nei metro aukščio krūvą.
Valdžia poreikio neįžvelgia
Reikėtų šioms savanorėms ir švaros priemonių kambarėlių priežiūrai įsigyti, ir bent vieno atliekų konteinerio. Bet juk už jo išvežimą reikėtų mokėti, o jų darbui iki šiol neskiriama nė pusės etato, vadinasi, nėra ir jokio finansavimo. Štai ir dirba 11 pensininkių tik padėkos žodžių iš sušelptųjų tesulaukdamos.
Jos gerai prisimena, kaip Šilutėje viešėdama tuometinė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė, paklausta, ar galėtų Savivaldybė pirkti šių savanorių paslaugą, atsakė, jog ne tik galėtų, bet ir privalėtų. „Bet valdžios vis keičiasi ir nė vienai nekyla mintis nors simboliškai mokėti už šią paslaugą, taip reikalingą vargstantiems mūsų bendruomenės nariams“, – sako jos.
Varguoliai šelpiami ne tik suneštais daiktais – dar ir šiltu žodžiu, ir arbatos puodeliu, ir sumuštiniais neretai pavaišinami. Ir arbatą moterys perka iš savo – 70-mečių – 90-mečių pensijos. Vienas tų varguolių, praėjusią savaitę taip sušildytas, su ašaromis akyse prisipažino: „Nebeatsimenu, kad paskutinį kartą šilto maisto gavau“…
Trečiadienį daiktų pasirinkti atėjusi šilutiškė Marfa Kalašnikova sakė, kad jei ne moterų katalikių darbas ir širdžių gerumas, jai tektų vaikščioti visai nudėvėtais drabužiais. Būtent labdaros krautuvės parama padėjo Marfai ir sūnų užauginti. „Va, ši moteris labai gera, ir ši visada man padeda ir paguodžia“, – vieną po kitos rodė šilutiškė draugijos nares. Ir prašė per laikraštį perduoti joms padėką.
Rašyti atsakymą