Artimo žmogaus mirtis – skaudus įvykis, kurio ištikti visi trokštame atjautos, supratimo, pagalbos ir pagarbos savo velioniui. Ir tikrai nesitikime bažnyčios tarnų griežtų nurodymų, kaip turėtume elgtis lydėdami jį į paskutinę kelionę.
Žemaičių Naumiesčio gyventojai tvirtina, kad būtent parapijos klebonas sunkią valandą dar padidino jų skausmą.
Tačiau dvasiškasis tėvas turi savą suvokimą apie liturgijos dalykus ir netgi… šiandienos eismo sąlygas ir gina savo nuomonę.
Konfliktas jau peraugo šio miestelio sienas ir pasiekė Telšių vyskupiją.
Negali suvokti kunigo motyvų
Garbaus amžiaus naumiestiškė anapilin iškeliavo prieš pat Tėvo dieną. Moteris – gerai žinoma miestelyje, religingų artimųjų apraudota, tad ir paskutinės kelionės katalikiško palaiminimo norėta. Artimieji sako, kad kreipęsi į Žemaičių Naumiesčio katalikų parapijos kleboną Kazimierą Lesčiauską vietoje nuraminimo tik dar didesnį skausmą patyrė.
Velionės giminaitė didžiausia neteisybe vadina klebono įvestą tvarką – jis neleidžia artimiesiems pėsčiomis lydėti per miestelį į kapines mirusiuosius.
„Žmonės nuo senų senovės mirusiuosius į kapines lydėdavo pėsčiomis, daugybę metų taip darė ir naumiestiškiai. Tik mūsų klebonui tokia tvarka – nė motais, jis sugalvojo naujus nurodymus: į kapines – tik automobiliais“, – pasakojo mūsų skaitytoja.
Gal klebonas turi kokį nors savo sprendimo paaiškinimą? „Jis sako, kad Jėzus Kristus jam neleidžia vesti eisenas į kapines pėsčiomis“, – sako naumiestiškė ir prisipažįsta negalinti suvokti nei tokio sprendimo, nei jo motyvo. Juolab kad pati dar gerai mena, jog net gūdžiausiu sovietmečiu mirusieji būdavo palydimi pėsčiomis – valdžia nedrįso uždrausti tokių procesijų.
Moteriai dar keisčiau, kad to paties miestelio evangelikams jų kunigas Valdas Miliauskas tokių apribojimų nenurodo, jie savo artimuosius per visą miestelį ne kartą lydėjo pėsčiomis.
Informavo vyskupiją, domėjosi Kelių direkcijoje
Palydėjimas į kapines – ne vienintelė problema, su kuria sako susidūrę velionės giminės. Jų nuomone, klebonas K.Lesčiauskas netinkamai atliko savo pareigą priimdamas mirusiąją į bažnyčią ir aukodamas už ją šv. Mišias. Prieš Mišias artimieji sako padavę klebonui lapelį su svarbiausiais velionės gyvenimo faktais, bet užmiršę užrašyti pavardę. Manė, kad velionės pavardė kunigui žinoma, nes už ją buvo užsakytos Mišios.
„Tas aprašymas sukėlė klebono nepasitenkinimą, jis pasakė, kad atnešėme jam šlamštą ir numetė tą lapelį“, – pasakojo giminaitė.
Vėliau klebonas, pasak jos, Mišias aukojo, bet net neišėjo iš bažnyčios, kai reikėjo išlydėti mirusiąją. Konfliktas esą įsiplieskė iki tiek, kad kunigas netgi pareikalavo atsiprašymo…
Neseniai miestelyje vyko ir kitos laidotuvės, į kurias buvęs pakviestas ir šilutiškis klebonas kanauninkas Jonas Bučinskas. „Toji velionė buvo išlydėta kaip pridera – pėsčiomis. Gerbdami klebono amžių, artimieji siūlė jam važiuoti į kapines, bet klebonas atsisakė ir nuėjo pėsčias“, – pasakojo naumiestiškė.
Dar jai rūpi, kaip į kapines nukeliauti tiems, kas neturi mašinų? Ir kodėl kitose parapijose visos procesijos pėsčiomis eina? „Žemaičių Naumiesčio katalikai neturi galimybės normaliai palydėti savo mirusiųjų“, – reziumavo moteris.
Situaciją ji nušvietė ir Telšių vyskupijoje, paskambino ir į Lietuvos automobilių kelių direkciją – teiravosi, ar ji nedraudžia laidotuvių procesijų.
„Mes tokių nurodymų neduodame ir pirmą kartą apie tokią problemą girdime“, – atsakė jai direkcijos atstovas.
Vyskupijoje naumiestiškei buvo paaiškinta, kad Žemaičių Naumiestyje yra labai intensyvus eismas – tarsi autostradoje, todėl pėsčiųjų procesijos nerekomenduojamos. O į naumiestiškės pretenzijas dėl atsisveikinimo su velione bažnyčioje esą buvo atsakyta, kad bažnyčioje kunigai turi melstis už mirusiuosius, o ne raštus skaityti.
Važiuoja ir evangelikai
Tame pačiame Žemaičių Naumiestyje, evangelikų liuteronų bažnyčioje kunigaujantis V.Miliauskas tikino, kad laidotuvių procesijos, einančios per miestelį, yra rimta problema. Mat pagrindinė miestelio gatvė yra siaura, o eismas joje išties intensyvus.
Bet kunigas sakė ne kartą matęs ja pėsčiomis einančias laidotuvių procesijas, kurioms niekas netrukdė. Priešingai – eismui trukdė pačios procesijos. Mat norint pasiekti kapines tenka nueiti apie pusantro kilometro gatve, turinčia krašto kelio statusą. Per tą laiką už lydinčiųjų susidaro ilgiausia automobilių eilė. Ne vienas skubantis vairuotojas procesiją lenkti bando, o iš priekio kitam automobiliui atvažiavus, bando į lydėtojų eilę įtilpti. Ypač sudėtinga ir pavojinga, kai tokius manevrus daro sunkiasvoriai vilkikai, kurių per šį miestelį irgi darda šimtai.
„Jei mūsų parapijos žmonės pageidautų, ir mes lydėtume pėsčiomis, bet tokių norų beveik nebepasitaiko“, – sakė V.Miliauskas. Anot jo, per porą pastarųjų metų buvo gal tik pora atvejų, kuomet velionių evangelikų artimieji pageidavo surengti palydėtuves pėsčiomis. Kunigas mano, kad žmonės tiesiog supranta realią situaciją – kad tenka eiti ypač judriu keliu, kad dėl tokių procesijų gali susidaryti ir avarinių situacijų, todėl lydi velionį važiuodami mašinomis.
Žemaičių Naumiesčio seniūno Jono Budrecko nuomonė kur kas labiau kategoriška. Seniūnas sako girdėjęs ne tik šios velionės artimųjų, bet ir kitų naumiestiškių nusiskundimų ir dėl draudimo lydėti velionius pėsčiomis, ir dėl klebono K.Lesčiausko elgesio.
„Bendravimo kultūros mūsų klebonui tikrai stinga, bendruomenės renginiuose jis dalyvauja nenoriai“, – neslėpė seniūnas.
Seniūnas taip pat žino, kad visuose miesteliuose tie, kas nori, mirusiuosius lydi pėsčiomis, ta galimybė neturėtų būti atimta ir iš naumiestiškių. Juo labiau kad taip, anot seniūno, buvo nuo amžių amžinųjų.
Eismas labai intensyvus
Klebonas K.Lesčiauskas pateikė iš pirmo žvilgsnio neįtikėtiną skaičių: jo žiniomis, Žemaičių Naumiestį kertančiu krašto keliu per parą pervažiuoja net 4500 automobilių. Klaipėdos regiono Šilutės kelių tarnybos viršininkas Algirdas Jakubauskas patikslino, kad mažiau – apie 3730.
Bet ne tai svarbiausia. Šis rodiklis, o taip pat negerėjanti vairavimo kultūra (tiksliau – jos nebuvimas) ir buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių prieš porą metų dvasiškis ėmėsi iniciatyvos kreiptis į tikinčiuosius ir raginti procesijas organizuoti važiuotiems. Einant procesijai grūstys pagrindinėje gatvėje, pasak klebono, būna tokios, kad net jis pats kartą yra pavėlavęs į kitas laidotuves.
Be to, per miestelį nuolat skuba ir ugniagesių, ir greitosios, ir policijos automobiliai, o šioms tarnyboms brangi būna kiekviena minutė.
Tiesa, tokį prašymą klebonas adresuoja tik tiems, kas savo artimuosius šarvoja miestelio centre esančiose patalpose. O tiems, kurie pasinaudoja Šilutės ŽŪM Žemaičių Naumiesčio skyriaus patalpomis, iki kapinių lieka vos keli šimtai metrų, tad jie, žinoma, į automobilius nebesėda.
Nors, pasak K.Lesčiausko, kasmet laidojama gal pusantro šimto apylinkės žmonių, per porą metų jis prisimena tik dar vieną atvejį, kuomet kilo konfliktas dėl to, kaip lydėti mirusįjį. „Tie žmonės vis tiek ėjo pėsčiomis, nors prašiau važiuoti. Po laidotuvių jie prisipažino dabar suprantantys, kodėl to prašiau“, – sakė klebonas.
O minimose laidotuvėse, pasak klebono, visi lydintieji buvo ratuoti.
Turėjo tartis iš anksto
Turi K.Lesčiauskas ką pasakyti ir liturgijos klausimu. Pasak jo, atvykęs į Žemaičių Naumiestį jis rado ankstesniojo klebono Zenono Degučio įvestą, bet vyskupijos nelabai toleruojamą praktiką laidotuvių metu šiek tiek papasakoti bažnyčioje apie velionio gyvenimą ir darbus. Iš tiesų, anot jo, tą turėtų daryti patys artimieji, bet ne bažnyčioje, o jau kapinėse.
„Liturgija skirta ne mirusiųjų minėjimui, tai yra veiksmų visuma, skirta pagarbinti Dievą Tėvą ir jo gailestingumą. Bet aš tiesiog nenorėjau rauti jau tradicija tapusio vietinių įpročio“, – sako klebonas.
Konfliktas bažnyčioje, pasak klebono, kilo todėl, kad mirusiosios artimieji tik prieš pat Mišias atėjo į bažnyčią, paprašė ją paminėti ir padavė prirašytą lapelį, kuriame net pavardės nebuvo. Tuo tarpu jis yra pratęs iš anksto apgalvoti pamokslo turinį, numatyti, kuriose vietose labiausiai pritiktų pakalbėti ir apie velionį.
Artimieji, klebono nuomone, dėl paminėjimo turėjo iš anksto susitarti.
Vienintelis išsprūdęs netinkamas žodis, anot jo, buvo tas „šlamštas“, kuriuo jis pavadino artimųjų paduotą lapelį. Klebonas pripažįsta, kad turėjo susilaikyti nuo tokio komentaro. Jis sako, kad dėl to jau kapinėse atsiprašė artimųjų. „Atrodė, kad sulaukiau supratimo“, – sakė jis „Šilutės naujienoms“.