Sakoma, kad viską gyvenime įmanoma pakeisti, išskyrus du dalykus – tėvus ir vaikus. Mažas būdamas negali daryti įtakos aplinkai, augi tėvų auginamas ir tik daug vėliau supranti, kad ta supanti aplinka, tie žmonės tave augina, brandina, ugdo. Aš buvau viena, o Jūsų buvo tiek daug ir visi tokie skirtingi: mylintys, reiklūs, kartais atlaidūs, besišypsantys, susimąstę, kartais gal kiek pikti ar pavargę, o kartais ir rūstūs…
Nuo mažens gyvenau apsupta mokytojų, mano mama buvo mokytoja. Vaikystėje vis stebėjausi šiais įkyriais, pasipūtusiais, nieko neišmanančiais, bet nuolat pamokymų negailinčiais žmonėmis… Bet kuo didesnė augau, tuo Jie visi darėsi gudresni ir protingesni. O šventas naivume: pasirodo tai aš Jų visų dėka augdama brendau ir kasmet kaupiau po krislelį išminties.
Nenumaldomai bėga laikas, kasmet mokyklinis varpelis vienus mokytojus sutinka, kitus išlydi. Kasmet Rugsėjo 1-osios ar Tarptautinės mokytojų dienos šventės nuvilnija prisiminimais apie mokyklinius metus, sutiktus mokytojus. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Jie buvo mano mokytojais.
A. A. Broniui Pricevičiui (auklėtojui, fizikos mokytojui).
Iš gabalėlių dėstau prisiminimų mozaiką. Painūs buvo tie fizikos dėsniai. Daug smagiau buvo kartu su tavim braidyti po pievas, mokytis pažinti vaistinguosius augalus, tik tavo dėka sužinojau kada ir kaip juos rinkti, džiovinti.
Rudenį kartu keliaudavom po grybų pasaulį. Buvai ne tik mano mokytojas, auklėtojas, bet ir kaimynas, kuris dažnai atstodavai net tėvą. Išmokau kruopštumo, atidumo ir kantrybės pamokas, tik nepasakei, kad dar turėsiu išmokti nustatyti vaizdo ryškumą gyvenimui, jį tinkamai sufokusuoti, parinkti siužetą ir derinti gyvenimo spalvas. Buvai aistringas fotografas, pirmasis mano fotografijos mokytojas. Dažnai pavartau senų nuotraukų albumą – žmonių veidai ir akys pasako daugiau nei ištarti žodžiai. Taip, mano mielas Mokytojau, atradau ir įprasminau savo buvimą. Ačiū, kad išmokei ne tik žiūrėti, bet ir matyti, ne tik jausti, bet ir mylėti…
A. A. Janinai Andrijauskienei (mamai, pradinių klasių ir dailės mokytojai).
Dabar atrodo juokinga, o tuomet buvo neišsprendžiama dilema kaip tave mokykloje vadinti – mama ar mokytoja? Koks nenusakomas džiaugsmas apimdavo, kai prasidėdavo vasaros atostogos! Tuomet žinojau, kad priklausysi tik man, neisi į mokyklą ir visą vasarą būsi mama, o ne mokytoja. Mokykloje mus mokė gramatikos, mokė derinti žodžius pagal linksnį ir giminę, rašant nepraleisti raidžių ir nepamiršti nosinių. Neatsimenu, kad kuris nors mokytojas būtų paaiškinęs, ką gali žodis. Niekas nekalbėjo, kaip žodį naudoti, kaip su juo elgtis. Niekas neperspėjo, kad žodis gali tapti žeidžiančiu įrankiu. Niekas nesidomėjo ar atidžiai mes, vaikai, renkamės žodžius, bandydami išsakyti mintis. Dabar, kai užaugo mano vaikai ir glaudžiasi anūkai, vis dažniau stabteliu, susimąstau, prisiminusi tave stengiuosi rasti kuo švelnesnius žodžius ir savo artimui, ir pirmą kartą sutiktam. Žodis padeda, kelia nuotaiką, įkvepia ar atvirkščiai – žeidžia ar menkina. Ačiū, mama ir mokytoja, kad netaupei gerų žodžių, leidai man, savo mokiniams, kolegoms ir daugeliui išgirsti, kokie jie yra reikalingi, mylimi ir vertinami. Netaupei žodžių, o ištarti jie tapo kitokie – stebuklingi, taip, taip, stebuklingi, nes akimirksniu visus aplink save stengeisi padaryti laimingais. Anuomet mokiausi iš tavęs, o dabar – iš savo patirčių statyti iš žodžių pamatą, ant kurio nepaliaujamai kuriamas gyvenimas. Juk taip norisi, kad pasaulis būtų kupinas gerumo ir meilės, todėl privalau kalbėti kitiems tai, ką norėčiau išgirsti pati.
Onai Norkutei (auklėtojai, anglų kalbos mokytojai).
Reiklumas, sumanymai, idėjos ir nuolatinis skatinimas būti savarankiškai, ieškoti tinkamų sprendimų. Turtai, kuriuos atiduodamas kitiems, turtėji pats. Iki šių dienų gyvas prisiminimas, kaip pasidarę plaustą plaukėme į Švėkšnos parko tvenkinio salą ir ją apsodinome tulpėmis. Pražydusios tulpės džiugino ne tik mūsų, bet ir švėkšniškių akis, o mes didžiavomės savo darbu. Mokinys – tai drobė, kurią audžia mokytojas, o gyvenimas savo spalvomis ją ištapo. Dar vis suabejoju, ar pilka – kasdienybės spalva – gali skleisti ryškią šviesą? Suabejoju tikėjimu, kad svajonės veda pirmyn. Sutikus tave, būtinai paklausiu, kodėl taip prasmingai kartais skamba tyla vienatvėje?
Onai Žemaitytei (gamtos, biologijos mokytojai).
Gamtos pasaulis tau buvo ir tebėra artimas, to mokei ir mus, savo mokinius. Džiaugeisi prasikalusiu daigeliu, su meile stengeisi jį auginti. Pykai, kad triukšmaujame, kad niekaip neišmokstame spręsti genetikos uždavinių – nustatyti chromosomos būsimą lytį… Pasineriu į praeitį, šypsausi prisiminusi išdaigas. Augalai, gyvūnai, žmogus… Koks svarbus buvo pasitikėjimas ir atsakomybė! Man, jaunųjų gamtininkų būrelio narei, patikėta rūpintis akvariumu ir žuvytėmis. Tik po daugelio metų susivokiau iš kur tas nenumaldomas noras įsigyti akvariumą, valandų valandas tyloje sėdėti ant kranto su meškere. Ir visai nesvarbu, užkibs žuvis ar ne, svarbiausia ryšys su gamta, pajuntant jos gyvastį ir dvasią. Ar tada galvojome apie Mokytojo kantrybę? Žinau tik, kad ir kokie galingi būtų genetikos inžinieriai ar selekcininko Ivano Mičiurino pasekėjai, nesugebės sunaikinti Dėkingumo gėlės žiedų mokytojai.
A. A. Stasiui Rimkui (istorijos mokytojui).
Datos. Įvykiai. Priežastys. Pasekmės. Ir nepamirštama tavo frazė, verčianti klasės draugus kaskart sukikenti: „Andrijauskaite, kodėl žiūri į mane, kaip Leninas į buržuaziją! Eik atsakinėti!” Prabėgo daugiau kaip keturi dešimtmečiai nuo paskutinės pamokos, ir vis aiškiau suvokiu, kad istorijos dalelyte tapome ir mes, XLVIII laidos abiturientai, ir Jūs – mano mokytojai. Vis dažniau prisiliečiu prie Švėkšnos praeities, o tuo pačiu ir savųjų šaknų, suprantu, kad norint išsaugoti Istoriją, reikia nuolat šluostyti nuo jos dulkes, mintyse – lyg tolimu aidu, girdžiu Tavo patarimus, kaip svarbu liestis prie Istorijos…
Istorijos mokslo studijos pedagoginiame institute, 8 metai mokykloje, ją dėstant vaikams. Tik Laikas – nepamatuojamas, neapčiuopiamas – daro savo sprendimus, vienus išvesdamas, kitiems dar leisdamas čia pasisvečiuoti. Amžinasis būties klausimas: „Kas mes pasaulyje?“ „Mes patenkam į nuostabų pasaulį, čia susitinkam, susipažįstam ir valandėlę einam drauge. Po to išnykstam vieni kitiems iš akių ir dingstam taip pat ūmai ir nepaaiškinamai kaip atėję“ (J. Gaarder „Sofijos pasaulis“). Radau atsakymą…
Irenai Pintverytei (rusų kalbos ir literatūros mokytojai).
Stebėjausi Tavo galia paglostyti žvilgsniu, prakalbinti nebyliu žodžiu, gerumu apkabinti nepalietus. Dar ir šiandien atsimenu rusų literatūros pamokas, išmoktas poezijos ir prozos kūrinių ištraukas. Taip norisi Tau padėkoti, bet net prasmingiausi žodžiai kažkokie blankūs, banalūs ir beprasmiai. Nerasdama atsakymo galvoju, ar įmanoma nupiešti, išdainuoti ar nulipdyti Pagarbą Mokytojui?
Irenai Misevičiūtei (matematikos mokytojai).
Lygtys, trupmenos, tangentas, kotangentas, sinusas, kosinusas. Uždavinių sprendimai ir painios teoremos. Taip ir nesusidraugavau su skaičiais ir formulėmis. Raidės ir tekstai buvo suprantamesni ir mielesni. Bet jau daug metų sprendžiu būties uždavinius, pritaikydama jiems gyvenimo formules. Tik tos formulės daug sudėtingesnės, o uždaviniai – painesni ir atsakymų niekur nepatikrinsi. Tavo dėka supratau, kad – Tikėjimas, Meilė, Viltis – svarbiausia Gyvenimo formulė.
A. A. Angelei Račkauskienei (lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai).
Vis prisimenu ir dažnai savęs klausiu, koks gi tas „Laimės žiburys“, apie kurį taip vaizdžiai pasakojai? Kur tas žmogiškos esybės gelmėse glūdintis laimės siekis? O kas ta laimė? Ar laimė – tai išsilavinimas, socialinės sąlygos, padėtis visuomenėje, santarvė šeimoje, užauginti vaikai, sutikti žmonės, atlikti darbai? Lekiančiame Laike kaskart labiau ryškėjantis žiburys, kad ne tik tai, o kur kas daugiau. Tik po daugelio metų pajauti Mokytojo pasakytą žodį ir leidi gražiausioms mintims išvysti dienos šviesą, taip ir tęsi savąją kelionę ieškodamas gyvenime Laimės žiburio.
Zitai Urmulevičienei (kūno kultūros mokytojai).
Nelengva buvo bėgti kelis kilometrus Švėkšnos parko alėjomis, šokinėti per „arklius“ ir „ožius“, noriausiai žaisdavome krepšinį. Skatinai grūdintis, norėjai, kad užaugtume sveikos, fiziškai stiprios ir vis raginai nevalgyti bandelių, o kasas ne gumelėmis, o kaspinėliais susirišti. Užaugome, subrendome, auginame savo vaikus, anūkus. Ir jau žinome, kad dideliu tampi ne tada, kai užaugi, bet tada, kai turi didelę, mylinčią širdį, kai būname vieni kitiems reikalingi.
Petrui Čeliauskui (braižybos, astronomijos mokytojui).
Ir vėl mokys, ir vėl sakys, ir vėl ausį suks… Tuomet vis jaučiausi kažkuo prasižengusi, kažko neišmokusi. Ir gerbėme, ir bijojome. Atsimenu tą vieną vienintelį kartą gyvenime, kai pro teleskopą žiūrėjome į žvaigždes. Tik žvaigždžių šviesoje išryškėja tamsos paslaptis, o tamsoje imi suvokti šviesos prasmę. Su šviesa ateina gyvybė, žinios. Šviesai silpstant – gyvenimas slopsta. Ir dar. Dovanojai brangiausią dovaną – suvokimą, kad Švėkšna yra mano Namai ir mano Šaknys.
Ruduo. Pamažu traukiasi diena, tirštėja sutemos, po pievas vaikštinėja rūkai. Parko medžiai po kojomis barsto lapus: raudonus, rudus, auksinius – pilnus vasaros saulės šviesos. Ant pilko Švėkšnos asfalto – saulės trupinėliai, medžių apdarų skiautės – paskutinės rudenėjančios gamtos spalvos. Ir taip kiekvieną rudenį. Į langą tyliai barbena lietus, o prisiminimai vis kutena širdį. Nesuprantu, kodėl gėdijamės savęs: bijodami paguosti, apkabinti, paglostyti, pasakyti patį švelniausią žodį. Ačiū Likimui, kad turėjau Mokytoją – šviesų, mylintį, išmintingą, kuris visam gyvenimui išliko MOKYTOJU.
Su Tarptautine mokytojų diena, mano mielieji ir visi, nešantys žinių, mokslo ir meilės šviesą, Mokytojai!
Švėkšnos vidurinės mokyklos XLVIII laidos abiturientė Violeta ANDRIJAUSKAITĖ-ASTRAUSKIENĖ