Laiškas ŽEMEI

Aš, kaip ir daugelis mano bendraamžių, atėjome į ŽEMĘ neįsivaizduodami kokia ji, nežinodami kokią ją mums paliko anksčiau gyvenę… Atėjome gležni, bejėgiai, reikalaujantys globos ir meilės. ŽEMĖ mus maitina, nešioja, moko, augina. Mes visomis išgalėmis stengiamės permanyti mus supantį pasaulį, reiškinius, pažinti sutiktus žmones. Visas mūsų gyvenimas ŽEMĖJE – sudėtinga mokykla.

Mes metų metus praleidžiame besimokydami, skaitydami, tobulėdami. Jeigu randame savo kelią, suvokiame savąjį AŠ, gauname gyvenimo atestatą ir mums suteikiama teisė vadintis Žmogumi. Viską įpratome skaičiuoti, matuoti, lyginti, sverti, skirstyti. Tik ar pagalvojome, kad vis rečiau pastebime šalia savęs gėrį ir grožį, kad vis daugiau vietos mūsų širdyse užima pyktis ir neapykanta, pavydas ir liūdesys. Juk viskas čia pat – šalia mūsų.

O kaip ŽEMĖ? Mes, jos vaikai, žiauriausiais būdais ją aliname, teršiame orą, vandenį, kertame miškus, bet iš tiesų – mes kertame savo šaknis toldami nuo savo motinos ŽEMĖS.

Pikdžiugiškai nusikvatoju, kad taip rūpestingai į Juodąją knygą surašėme išnykusią florą ir fauną, o į Raudonąją knygą – tuos, kuriuos reikia saugoti nuo išnykimo, o ar kada pagalvojome, į kokią knygą įrašysime Žmogų: dirbantį, mylintį, kenčiantį, svajojantį, kuriantį, naikinantį ir gyvenantį ŽEMĖJE!? Prisipažinsiu, aš nežinau…

Dažnai pakeliu akis į dangų. Neaprėpiama visatos didybė, protu nesuvokiant – kur pradžia, o kur pabaiga. Kiek čia žmonių minčių!? Mintis niekur nedingsta, jos pėdsakai lieka erdvėje amžiams. Jeigu geros mintys – jos kuria, jeigu blogos – griauna. Mintys pirmiausia atsiranda protuose, o paskui nenusakoma jėga pasklinda po ŽEMĘ ir ataidi žmonių širdyse. Vis grėsmingesnės ir beprotiškesnės mintys sklando ties ŽEME. Gal laikas sustoti! Pagalvokime, ar ŽEMĖ atlaikys žmonių beprotybę!? Juk tai mano ir tavo namai. Ar gali įsivaizduoti ŽEMĘ be vandens, miškų, pievų, žydinčių gėlių, kalnų, be paukščių, gyvūnų, be ŽMOGAUS?

Aš – negaliu…

Senovės išminčių knygose rašoma, kad žmonėms pripažinus minties jėgą, ateis nauja, šviesos era…

Sujunkime mintis su mylinčiomis širdimis, tegul galinga, tyra širdžių energija, gimdo pačias nuostabiausias mintis, tegul ŽEMĖ bus – visų mūsų, geros valios žmonių, bendri namai. Į ką atsirems žmogaus mintis!?

Aš tikiu… Myliu ŽEMĘ. Aš noriu vadintis Žmogumi.