Prieš kelias savaites iš Londono gimtinėn pasisvečiuoti parskridusi Vilija Zefi, besigrožėdama žiemiška Ventės rago gamta, užfiksavo neįprastą reginį. Mariose, palei krantą, slinko į ledo lytį panašus objektas, o priartėjęs prie grupelės žmonių, dar mandagiai pasisveikino, pamojavo ir nuplaukė sau toliau.
Kraštietei kone širdis į kulnus nusirito – „kalbanti ledo lytis“ išgąsdino ne juokais. Taip iki galo ir nesupratusi, kas tas plaukiojantis objektas, ji vaizdelį atsiuntė „Šilutės naujienų“ redakcijai.
Filmuotą medžiagą patalpinus laikraščio „Facebook“ paskyroje, tiesa netruko išlįsti it yla iš maišo. Šitaip užsimaskavęs buvo gamtos fotografas, ornitologas Marius Čepulis. „Vadinasi, norėjau vienas pasiplaukioti, o tapau neatpažintu plaukiojančiu objektu“, – vėliau juokėsi ir jis pats.
Fotografija yra tik Mariaus pomėgis, tačiau tam jis skiria marias laiko. Nors gyvena Vilniuje, bet yra dažnas svečias Ventės rage bei Rusnėje. Kitas Mariaus pomėgis – švietėjiška veikla: be jokio atlygio jis važinėja po ugdymo įstaigas ir vaikams skaito paskaitas apie gyvūnus bei fotografiją.
Šių metų sausio pabaigoje ornitologas vienas pirmųjų užfiksavo Lietuvoje dar neregėtą paukščių rūšį – stepinį vieversį. Simboliška, kad antradienį minėjome vieversio dieną, o šiandien su M.Čepuliu kalbamės ir apie retąjį vieversį, ir apie kitus paukščius, ir apie fotografiją.
Paukščiais susidomėjo paauglystėje
„Mano pirmi gyvenimo prisiminimai – stirna rasotoje pievoje, vėžiai, lipantys iš „bliūdo“, vikšras, ropojantis lapo kraštu. Vėliau tėvai ir seneliai nuolat priekaištaudavo, kad lakstau paskui varnos uodegą. O rimtai pradėjau „lakstyti“ nuo septintos klasės kovo mėnesio, kai apniukusią, bet jau kvepiančią pavasariu dieną pamačiau krūme linksmą, nuostabiai gražų paukštelį – mėlynąją zylę“, – prisiminimais dalijasi Marius.
Stebuklingo sutapimo dėka namų bibliotekoje radęs ir perskaitęs V.Logmino knygutę apie paukščius, Marius sako susirgęs nepagydoma liga – ornitologija. Lietuvių, rusų ir lotynų kalbomis jis išmoko visų Lietuvos paukščių rūšių pavadinimus, pradėjo paukščius stebėti, rašyti dienoraščius, žieduoti, dalyvauti įvairiuose projektuose.
Prisipažįsta, jog net bėgdavo iš pamokų, kad spėtų sužieduoti, kol lizde dar likę kokio nors baltbruvio strazdo jauniklių, išmaišydavo nendrynus, ieškodamas lingių lizdų.
Baigęs mokyklą Marius įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Įgijęs ornitologijos magistro laipsnį, dirbo Ekologijos institute, tyrinėjo migruojančius paukščius Nemuno deltoje ir visoje vakarų Lietuvoje.
Vėliau M.Čepulis pradėjo dirbti su gamta visiškai nesusijusį darbą. „Prieš penkerius metus vėl rimtai susidomėjau fotografija, o tuo pačiu ir paukščiais, nes sparnuočius labiausiai pažįstu, todėl geriausiai ir sekasi juos fotografuoti“, – sako jis.
Fotografavimas darbui dar netrukdo
Marius pripažįsta fotografijos srityje esantis savamokslis. Dar paauglystėje drauge su broliu „terliodavosi“ su „Smena“, ryškindavo nuotraukas užsidarę vonioje. „Rausvoje prieblandoje vaizdų ant popieriaus atsiradimą ryškalų vonelėje stebėjome kaip vieną didžiausių stebuklų“, – vaizdingai pasakoja jis.
Vėliau, atsiradus spalvotoms juostelėms, Kairių botanikos sode „Zenitu“ pabandęs nufotografuoti kelias gėlytes, fotoaparato iš rankų nepaleidžia jau daugiau nei 17 metų. „Prisimenu, kaip nekantriai laukdavau, kol atspaus nuotraukas, kiek būdavo džiaugsmo ir nusivylimų. Fotografija tuo metu man buvo tik vaizdo užfiksavimas, per daug nesigilinau į patį procesą, į nuotraukų kokybę“, – prisimena dabar jau pripažintas gamtos fotografas.
Prieš 5 metus nusprendęs išsiaiškinti, kaip padaroma gera nuotrauka, jis pradėjo domėtis, analizuoti kitų fotografų darbus, perskaitė krūvą knygų, straipsnių, gaudė bet kokią informaciją, kaip ką reikia daryti.
Marius pripažįsta, kad jo darbą su šiuo pomėgiu sunkiai, bet pavyksta suderinti. Fotografijoje, anot jo, viskas priklauso nuo apšvietimo, todėl jis stengiasi tuo užsiimti, kai yra tam tikros sąlygos, pavyzdžiui, gražus sniegas, graži saulė, gražiai lyja.
„Derinuosi prie oro ir taip organizuoju savo darbus: vasarą fotografuoju nuo paryčių iki ryto, vėliau dirbu, o vakare vėl fotografuoju“, – sako jis.
Gyvūnai reikalauja pasiruošimo
M.Čepulis pasakoja, kad fotografavimui gamtoje reikia iš anksto pasiruošti – kiekvienas gyvūnas ir paukštis reikalauja savito priėjimo. Jeigu prie žvėrių gali eiti užsimetęs kokį baltą drabužį žiemą (o vasarą žalią), tai jei nori nufotografuoti erelį ar kranklį, turi slėptuvę iš anksto statytis, ateiti į ją naktį, kad paukštis tavęs nepamatytų.
Slėptuvė turi būti neatskiriama nuo aplinkos, kuo žemesnė: jeigu fotografuojama eglyne, tai padaryta iš eglišakių, jei nendryne – iš nendrių. Kad kuo mažiau skirtųsi nuo aplinkos, kad paukščiams ir žvėrims nesukeltų jokio įtarimo.
„Paprastiems žmonėms visos vietos yra neįprastos“, – juokiasi Marius, kai paklausiu, kokioje neįprasčiausioje slėptuvėje yra tekę tykoti paukščio. Jis pasakoja, kad kartais belaukdamas tinkamo kadro, po 6-7 valandas tūno vandenyje, ir tai, savaime suprantama, nėra labai paprasta net vasarą. Žiemą su hidrokostiumu vandenyje plaukioja po 4-5 valandas.
O stepinį vieversį ornitologas nufotografavo visai atsitiktinai. „Važiuojant 80 kilometrų per valandą greičiu, žiūriu, keistas paukštis tupi šalia kelio, apsisukau, grįžau, dar kartą pasižiūrėjau. O kadangi žinau, kaip elgtis su paukščiais, kad jie neišsigąstų, iš karto pasiruošiau fotoaparatą, atsidariau langą, palengva privažiavau ir nufotografavau“, – prisimena pašnekovas.
Marius sakė tiksliai nežinojęs, ką fotografuoja, todėl nuotraukas nusiuntė draugui – Ventės rago ornitologijos stoties direktoriui Vytautui Jusiui. Šis pažiūrėjęs iš karto ir pasakė, kas tai per eksponatas – tai buvo ką tik į Lietuvą užklydęs stepinis vieversys. M.Čepulis – ne pirmasis Lietuvoje jį užfiksavo, prieš kelias dienas šį paukštį jau buvo įamžinęs kitas fotografas.
Ar yra toks gyvūnas, kurį Marius dar norėtų nufotografuoti? Pašnekovas sako, kad Lietuvoje niekas dar nėra lūšies gražiai nufotografavęs, o vilką – tik vienas žmogus. Aišku, ir jis norėtų šiuos gyvūnus įspūdingai užfiksuoti.
O štai paukščių „portretų“ norisi dar daugybės. „Man rūšis nėra svarbu, svarbu tą paukštį nufotografuoti įdomiai“, – sakė jis.
Kartą jis buvo sugalvojęs erelį iš viršaus nufotografuoti, o šie paukščiai jokių skraidančių aparatų arti neprisileidžia. Tuomet Marius susirado didelį bokštą ir erelius žuvimi prisiviliojęs po bokštu, nupaveikslavo.
M.Čepulis neabejoja, kad ir šiemet sugalvos įdomių dalykų.
Švietėjiška veikla -prasminga
„Pagavote mane per pertrauką tarp pamokų“, – pokalbio metu apie dar vieną savo pomėgį – švietėjišką veiklą užsimena Marius. Vaikų darželiuose ir mokyklose jis be jokio atlygio vaikams skaito paskaitas apie gyvūnus ir gamtą. Po ugdymo įstaigas keliauja ir jo fotografijų paroda.
Daro tai todėl, kad jam patinka bendrauti su vaikais, patinka, kaip jie klausinėja, patinka, kad jiems tai įdomu. Vėliau, anot Mariaus, jiems pasidarys visiškai neįdomu, o dabar yra tas metas, kai jiems į galvą galima įdėti visokiausių žinių.
Darželinukams Marius pasakoja apie pačius gyvūnus, kaip jie atrodo, ką daro, kaip reikia saugoti ir globoti gyvūnus, paneigia tam tikrus mitus, pavyzdžiui, kad vilkai yra pavojingi ir blogi.
Mokyklinio amžiaus vaikams jis pasakoja apie gamtos fotografiją, ką reikia daryti, žinoti, kad galėtum tuo užsiimti, pasakoja, kad gamtoje reikia elgtis kaip svečiuose – nešiukšlinti, netriukšmauti ir laiku išeiti.
„Iš pradžių fotografavau tik dėl savęs, o dabar tai įgauna visai kitokią – švietėjišką prasmę“, – prisipažįsta M.Čepulis.
Fotografas, ornitologas Marius Čepulis važiuoja ir paskaitas vaikams apie gamtą skaito ten, kur yra kviečiamas, tad susidomėję Šilutės darželių ir mokyklų atstovai gali drąsiai kreiptis ir su juo tartis dėl atvykimo laiko.
Kreiptis į Marių galima per FB paskyrą „Čepulio fotoklajonės“.