Šilutiškis Ugnius Valaitis, Klaipėdos LCC tarptautinio universiteto III kurso studentas, neseniai grįžo iš išskirtinio pasaulio kampelio – Aliaskos. 21 metų vaikinas prisipažįsta, kad galimybė praėjusią vasarą porą mėnesių pagyventi atšiauriausioje Šiaurės Amerikos dalyje, kur 70 proc. teritorijos sukaustęs amžinasis įšalas, plyti ledynai, stūkso vulkanai, kitos viršukalnės, jam uždegė širdyje aistrą čia vėl sugrįžti.
Galimybė užsidirbti
Kaip dauguma studentų, Ugnius vasarą nesėdi sudėjęs rankų. Atsiradus progai jis stengiasi užsidirbti, o 
santaupas, žinoma, skirti gana brangioms studijoms. Studijuodamas tarptautinio verslo administravimą šilutiškis kasmet už mokslus turi mokėti apie 3000 eurų. O kur dar pragyvenimas, maistas, būtiniausi jaunuoliui daiktai, drabužiai?
Jau po pirmųjų studijų metų, Ugnius vasarą įsidarbino padavėju garsiame uostamiesčio restorane „Meridianas“. Žinoma, Lietuvoje uždirbamas atlyginimas – menka paguoda, todėl vaikinas nutarė po metų, kaip ir kiti jo bendraamžiai ir studijų draugai, plaukti į platesnius vandenis.
„Vasaromis dirbti į užsienį išvyksta beveik visi mūsų universiteto studentai. Kadangi yra galimybė pasinaudoti puikia programa „Work and Travel USA“, ją išbandžiau ir aš“, – sako pašnekovas, nutaręs padirbėti Aliaskoje, kuri nėra tarp studentų toks populiarus pasaulio kraštas kaip, pavyzdžiui, Centrinė Amerika.
Kodėl Aliaska?
Išgirdus žodį Aliaska, susidaro vaizdas, kad ten atvykę studentai turėjo pirmiausia susidurti su ledynais, kailiais apsigaubusiais čiabuviais eskimais ir technologijų nepaliestu jų gyvenimu. Iš tiesų, Aliaskos miestuose gyvenimas verda taip pat, kaip ir bet kurioje JAV ar Europos šalyje. Žmonės dirba, mokosi, kuria. Vienas ryškiausių Aliaskos išskirtinumų – tai natūrali, laukinė gamta, nepaliesta žmogaus rankos, nesudėliota taip, kaip žmogui, atrodo, galėtų būti patogiau.
„Rinkausi Aliaską todėl, kad tikėjau, jog čia gyvenimas yra daug ramesnis nei Centrinėje Amerikoje, kur kasdien keliskart įvyksta įvairių incidentų, išpuolių ar susišaudymų. Be to, Aliaska – labai egzotiškas kraštas“, – sako Ugnius, nepamirštantis nuostabios Aliaskos gamtos, gražių jos peizažų.
„Aliaska yra didžiausia, bet rečiausiai apgyvendinta JAV valstija, joje tik apie 300 tūkstančių gyventojų. Mes gyvenome miestelyje, kuriame buvo apie 3 tūkst. gyventojų, už 50 km buvo ir didžiausias Aliaskos miestas Ankoridžas. Jame gyvena daugiau kaip 80 proc. šalies gyventojų – apie 250 tūkst. žmonių“, – pasakojo Ugnius.
Didžiausią įspūdį jam paliko Aliaskos gamta, jos grožis. Tai – pasaulio kraštas, mažiausiai paliestas žmogaus, o jame lankydamiesi lietuvaičiai studentai rado laiko ne tik dirbti ir užsidirbti, bet ir kasdien nuvykti apsižvalgyti po kerinčias Aliaskos gamtos platybes.
Darbas kepyklėlėje
Ugnius sako nė akimirką nesigailėjęs, jog pasirinko keliauti į Aliaską. Ten jis vyko kartu su trimis bendrakursiais, prie kurių prisijungė ir dvi studentės iš sostinės. Atvykę į tolimą kraštą šeši studentai buvo maloniai sutikti būsimų darbdavių ir apgyvendinti.
„Dirbome kepyklėlėje, kepėme įvairias bandeles, duoneles ir kitus kepinius. Darbas nebuvo labai lengvas“, – atvirauja šilutiškis, kuris, įgijęs patirties JAV, labai nori ja pasidalinti ir su kitais jaunuoliais, ketinančiais pasinaudoti programa „Work and Travel USA“.
„Šiandien jau galiu drąsiai sakyti, kad pirmiausia reikia mažiau tikėti, ką amerikiečiai darbdaviai žada…“ – mįslingai šypsodamasis pripažįsta Ugnius.
Anot vaikino, priėmę į darbą studentus amerikiečiai tikisi gauti pigios darbo jėgos, tad prieš susitikimą barsto pažadus ir vardija galimybes. Bet po kurio laiko jie gali keisti darbo pobūdį, o kitus studentų pageidavimus, siekiant daugiau užsidirbti, „užmiršti“.
Pribloškiantis gamtos grožis
Nepaisant kilusių nesusipratimų, studentai iš Lietuvos uoliai triūsė ir, kiek apsipratę, rado laisvo laiko apsidairyti po stulbinančias Aliaskos gamtos platybes. Tai, ką Aliaskoje pamatė lietuvaičiai, neįmanoma išsakyti žodžiais, reikia pamatyti ir išgyventi pačiam. Tai kraštas, kur tolumoje gali pamatyti didžiulius kalnus, ledynus, o čia pat – gražiausius gamtos turtus – krioklius, žalumas, gyvūnus.
Aliaskoje yra labai mažai kelių, norėdami nuvykti toliau, žmonės dažniausiai renkasi oro kelius.
Pasak Ugniaus, nepažintame krašte lietuvaičiai susirado draugų tarp vietinių gyventojų. „Viena mergina mums vakarais paskolindavo savo automobilį. Sėsdavome į jį ir važiuodavome tą akimirką spontaniškai į galvą šovusia kryptimi. Ir niekada nepaklysdavome. Kadangi Aliaskoje yra vos keli pagrindiniai keliai, kurie šakojasi į daugybę takų, atvykę prie kurio nors iš jų, toliau traukdavome pasivaikščioti pėsčiomis.
Įdomiausia, kad ten nėra jokių nuorodų ar ženklų. Pasirinkęs bet kurį kelionės maršrutą visada susidursi su nuostabiais vaizdais, pamatysi krioklius, nuostabius augalus, kalnų šlaitus, gyvūnus“, – pasakoja Ugnius. Didžiulį įspūdį jam paliko Aliaskos horizontų platybės, kuriose skendi snieguoti kalnai ir ledynai.
„Jei kas įsivaizduoja, kad visada Aliaskoje labai šalta, klysta. Mes buvome toje vietoje, kur temperatūra dienos metu pakildavo net iki 30 laipsnių šilumos. Vidutiniškai dieną temperatūra svyruodavo apie 24-25 laipsnius šilumos“, – sako Ugnius.
Kai kalba pakrypo apie temperatūrą, Ugnius paaiškino ir visai kitokį dienos termino suvokimą, nei mes esame įpratę. Aliaskoje vasarą diena trunka beveik visą parą, tamsiausia būna vidurnaktį vos vieną ar dvi valandas, o temperatūra staiga krenta 20 laipsnių žemyn.
„Be šiltų rūbų, net ir kepinat karščiui, iš namų neišeidavome, juos visad turėjome kuprinėje“, – pripažįsta Ugnius.
Tas itin didelis temperatūrų svyravimas per parą lietuvaičiams buvo labai neįprastas. Dieną pasilepinę 25 laipsnių šiluma, vakarop visi ieškodavo striukių, nes saulei užslinkus už kalnų, per 2-3 valandas oras atvėsdavo iki vos 4-5 laipsnių šilumos.
Du vasaros mėnesius praleidęs Aliaskoje šilutiškis Ugnius spėjo ją įsimylėti ir svajoja ten sugrįžti ne kartą. „Ten visiškai kitoks gyvenimo ritmas. Be to, traukia laukinė gamta ir ramybė“, – pripažino pašnekovas.
