Lėlės šilutiškės namuose puošiasi jos kurtais apdarais

leles ziemines 2Spėjame, vargiai rastume šilutiškį, kuris eidamas centrine Lietuvininkų gatve nebūtų stabtelėjęs prie Lietuvininkų g. 45 namo langų – tų, pro kuriuos žvelgia tarsi iš praeities nužengusios lėlės. Daug lėlių, kaskart vis kitokių, pagal metų laikus (o gal ir mados klyksmą?) keičiančių ir savo apdarus: tai pasipuošusių Kalėdoms, tai vėl užsimetančių plonytes sukneles – tarsi skubėtų į paplūdimį. O kartais persirengiančių tiesiog todėl, kad taip nutaria jų šeimininkė Onutė RUZGIENĖ…

Kad tokių stabtelėjusių yra labai daug, liudija ir pati šeimininkė: jai nuolat tenka pamatyti prie langų stiklo priplotas tai vaikų, tai senolių nosis, nuolat apie tai paliudija ir greta esančios parduotuvėlės pardavėja: esą, atėjo žmonės ir tikslinosi, kas čia už tų langų – lėlių parduotuvė ar dirbtuvėlės esančios?.. Ir kaip tų žydromis akimis mirksinčių gražuolių būtų galima nusipirkti?..

Bet neturėkite iliuzijų – Onutė niekam savo lėlių neparduos, sutinka tik papasakoti linksmas jų istorijas.

Dovanoja artimieji ir nepažįstamileles pasiruose ziemai

O.Ruzgienė pasakoja vaikystėje turėjusi tik vieną vienintelę lėlę – krikšto tėvo dovaną, gal todėl savo augančioms dukroms pirko daugiau šių mielų žaislų. Kai kurios jų dar ir šiandien gyvena Onutės namuose, tik jas jau kalbina anūkėliai.

O ant jos buto palangės pirmoji lėlių porelė prisėdo gal prieš 12 metų, tuomet, kai ji pradėjo svarstyti, kuo užpildyti tas gana plačias palanges. Gėlės iš mamos paveldėtame bute netiko, nes žiemą nušaldavo, mat nepavykdavo išlaikyti pakankamos temperatūros.

Tuomet Švedijos blusų turguje ji pamatė simpatišką porcelianinių tautiniais drabužiais aprengtų lėlių porelę, ir netrukus ją jau laikė rankose – pirmąsias lėles Onutei nupirko vyras.

„Nuo tada ir prasidėjo“, – trumpai tarsteli Onutė, taip tarsi grįždama į praeitį, kuomet lėlės į jos namus pradėjo keliauti visais įmanomais keliais. „Šias dukterėčios parvežė iš JAV, šitą kita brolio dukra sendaikčių turguje aptiko, čia bendradarbių dovanos, tas mano dukros iš užsienio pargabeno, o šią krikštasūnis padovanojo“, – rodo savo namų gyventojas Onutė.

Kartą net visai nepažįstama moteris, lange pamačiusi jos lėles, atėjo ir dvi savo lėlytes padovanojo.

leles japoneGyvena ant palangių, bufete, palėpėje

Kiek tų lėlių jau iš viso yra Onutės namuose, ji nesiryžta įvardinti. Bent po kelias į praeivius žvelgia nuo kiekvienos kambarių palangės, po kelias prisėdo ir virtuvės erdvėse. Porcelianinės ir keramikinės figūrėlės užėmė visas specialiai joms nupirkto bufeto lentynas, o pirmoji čia jas atvedė lieknoji balerina. Tai tarsi priminimas Onutei apie jos vaikystės svajonę tapti baleto šokėja.

Net prie laukujų durų svečius pasitinka tiesiog ant laiptų sėdintis seneliukas.

Atskira lėlių grupė, Onutės praminta „grimasinėmis“ (suprask – rodančios grimasas). Vienos jų piktos, kitos – liežuvį kyštelėjusios, o trečiosios – net ir per skruostą riedančia ašara graudinančios, – jos puikiai pateisina šį pavadinimą.

Bet ne visos lėlės telpa kambariuose, dalis dar spintoje ir net palėpėje apgyvendintos.

Yra dar ir tokių, kurios turi sėdėti, bet joms dar trūksta mažučių baldų. Kadangi tokių nenusipirksi, Onutė rengiasi pažįstamam meistrui užsakyti pagaminti joms porą sofučių. O jei kada ištrauks viešumon visas, tai akivaizdžiai ir lentynų joms susodinti daugiau reikės.

Lyg tų lėlių dar būtų negana, Onutė prisipažįsta kart kartėmis dar ir pati kokią nusiperkanti, kai kokį įdomų „perliuką“ sendaikčių turguje aptinkanti. Štai kad ir prieš Kalėdas pamatė tokį nykštuką, kad širdis neatlaikė – ir jis tuoj parkeliavo į naujus namus.

Lietuvoje už lėles moka ir kelis, ir keliolika, net keliasdešimt litų, bet daugiau 35 litų (10 eurų) sako nemokėtų. Tuo tarpu užsienyje jai tenka matyti net po kelis šimtus eurų kainuojančių gražuolių. Tiek dažniausiai kainuoja senovinės lėlės.

Visoms siuva drabužėlių kolekcijas

Onutės lėlės, kad ir kokia gausi jų šeima būtų, nėra „vargšės“, – visoms joms šeimininkė yra numezgusi kiekvienam metų laikui tinkamas apdarų kolekcijas. Gal ir nemegztų, jei tas darbas nebūtų toks mielas širdžiai, tad kai nuo mezginių šeimynykščiams lieka siūlų ir laiko, Onutė imasi mažyčių drabužėlių – kelnių, sijonėlių, skraisčių – kūrimo.
leles sus sparnais
Laiko ji dabar jau turi tiek, kad šiuo atžvilgiu save vadina tikra ponia.

Vardų savo lėlėms moteris neparenka, nes sako, kad vis tiek jų visų neatsimintų, tik vieną, labai jai panašią į mergaitę su degtukais, tiesiog taip ir pavadino.

Labai didelių lėlių ji nemėgsta, pačios didžiausios yra iki pusės metro.

Mažiausiai kartą per mėnesį ant palangės stovinčios jos lėlės pasikeičia vietomis, pakeičia ir aprangą. Tai jau ne tiek dėl savęs, kiek dėl kitų – tų praeivių, mat Onutė pastebėjo, kad pastaraisiais metais daugėja jos kolekcija besidominčių ir besigėrinčių smalsuolių. „Būna, kad net nosimis prisiploję prie stiklo žmonės jas apžiūrinėja: ir vaikai, ir suaugusieji, ir net iš bažnyčios grįžtančios močiutės“, – jau pati iš praeivių juokiasi Onutė.

Todėl ji ir stengiasi, nes, jos pačios žodžiais tariant, kaip nesistengsi, jei tai džiugina žmones.

Kai kurias lėles, nori ar nenori, tenka perrengti dažniau, nes būna ir taip, kad dėl ilgo stovėjimo saulės atokaitoje ant palangės jų rūbeliai užmerkus skalbti tiesiog subyra. „Nuogų juk nelaikysi – reikia tada ką nors skubiai megzti“, – sako Onutė.

Kelios lėlės kambaryje dar vis stovi neperrengtos, bet tai tik todėl, kad jų pačių drabužėliai buvo tokie gražūs, jog Onutė dar nesiryžo jų pakeisti. O gal kokios penkios dar sėdi pusnuogės, jų dar nespėjo papuošti.

Senovinės lėlės praeivius ir džiugina, ir kuo rimčiausiai sudomina, mat jau ne kartą būta atvejų, kai jos buto durų neradę tie praeiviai užsuka į greta esančią parduotuvėlę ir kamantinėja pardavėją: ar čia nusipirkti, ar užsisakyti lėlę galima?

Viena vokiečių grupė visgi aptiko Onutės duris ir atėję iš karto siūlė pinigus už jos lėles. Bet supratę, kad tai – nepardavinėjama moters aistra, atsiprašė.

Lėlės – ir orientyras giminėms

Artimieji irgi palaiko kūrybingąją kolekcininkę. Gal todėl, kad visi jos broliai ir seserys patys labai mėgsta senovinius daiktus. Tačiau iš draugių yra sulaukusi ne vienos pašaipėlės. „Kai kurios yra klaususios, ar aš jau visai suvaikėjau, kad lėles rinkti pradėjau“, – linksmai prisipažįsta moteris. Bet sako į tas kalbas nekreipusi dėmesio.

Dabar kitaip ji jau ir nebegalėtų, nes kartą pabandžiusi lėles nuimti nuo palangių pamatė, kad langai liko tokie tušti – tarsi tuščios akys… Tada greit jas vėl sudėliojo atgal.

Ši kolekcija atlieka ir vieną visai naudingą darbą – dar nežinantiems Onutės adreso giminaičiams lėlės jos languose yra geriausias orientyras, kur ją rasti…