Lietuvininkai kiaušinius „farbavo“, o dovanas jiems nešė zuikis

velyku medeliaiSekmadienį švęsime vieną didžiausių švenčių – Velykas. Senieji mūsų krašto gyventojai sakydavo: „Labai bus geri metai, jei Velykos atbūva į sultekį (balandžio mėnesį)“.

Kaip šiai šventei pasiruošti, ją švęsti ir kuo išskirtinės Mažosios Lietuvos Velykų tradicijos, antradienį Šilutės muziejuje pasakojo etnografė Indrė Skablauskaitė.

Didžiąją savaitę ir per pačias Velykas būta daug draudimų, patarimų ir pamokymų. „Kad būtumėte sveikos, laimingos, fainos, kad blusos nepultų, tai Velykų rytą, prieš saulės tekėjimą, reikia nuogai išsirėdžius stubą iššluoti, ir tada sąšlavas plikai per kaimyno rubežių permesti“, – moterims pataria I.Skablauskaitė.

Šiame krašte namiškius išsprogusiomis beržų šakelėmis plakdavo ne Verbų sekmadienį, bet antrą, o kai kur – pirmą Velykų dieną. Sakydavo, kad tas, kuris daugiau išplaka šeimos narių, būna turtingesnis ir laimingesnis.

„Žaliasis četvergas“

Tykioji savaitė lietuvininkų krašte turėjo tris pagrindines dienas – ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį.velyku tradicijos margina kiausinius

Ketvirtadienis vadintas „žaliuoju četvergu“. Tą dieną būtinai reikėjo persodinti gėles. Tantės (tetos) sakydavo: „Jei per četvergą gėlių nepersodinsi, tai jau gali galvoti, kad viskas bus blogai“.

Ketvirtadienį lietuvininkai pradėdavo ruoštis šventėms: pjaudavo kiaulę, tvarkydavo namus, pakeisdavo užuolaidas, krosnyje šutindavo valgius, kepdavo pyragus.

Namus puošdavo iš popieriaus karpytomis užuolaidėlėmis, staltiesėlėmis. Četvergą galima pradėti gaminti „puspyvį“ (silpną alų), „pyvuką“ (stiprų alų) arba „skinkį“ (tirštą alų su nuosėdomis).

„Žaliasis četvergas“ – rimties ir susikaupimo diena. „Namuos žaliąjį ketvergą stubinės (kambarinės) kvietukas persodydava. Langus valyti reikėja, nušluodava kiemus, darželius nuo šiukšlių apvalyti. Tą dieną, kas norėdava, eidava prie Dieva stala, šventos večerės. Tatai eidava ketverge išpažinties, nu, bet kunigui ant ausies jokių išpažinčių nebūdava niekad – tai buva trumpos mišios, pasirengims rytojaus dienai“, – byloja senųjų mūsų krašto gyventojų prisiminimai.

„Tykioji pėtnyčia“

Tikėta, kad Didžiojo ketvirtadienio vanduo gydo odą, skaistina veidą: „Čystajam četverge reikia prieš saulei užtekant nusiprausti, burna bus švari, nespuoguota, o Tykiojoj pėtnyčioj (penktadienį), saulei tekant, eidavom apsiprausti į upelį. Sakydavo, kad ten yr švęstas vanduo – būsite laimingi, apšviesti Dievo būsite…“

I.Skablauskaitė pridėjo, kad jeigu „tykiąją pėtnyčią“ prieš saulei tekant parsineši vandens ir per dieną nespėji jo sunaudoti, jį reikia nunešti atgal į upelį supilti, nes jis gali ir kitaip paveikti.

Didysis penktadienis išsiskiria asketiškumu: „Tai buvo liūdna diena: tada tik vandens gerti tegalėjai. Kai į bažnyčią važiuodavom – ėjom išpažinties, tai jau valgyt negalėjai, tėtis neleido. Tą dieną mažlietuviams nebuvo galima nieko dirbti“.

Nuo senų laikų mūsų krašte Didįjį penktadienį būtina kapines lankyti, atiduoti pagarbą tiems, kurie išėjo.

velyky medeliaiLietuvininkai turėjo ir cheminių dažų

Pasak I.Skablauskaitės, užrašai apie kiaušinių marginimą ateina jau iš XVI amžiaus. M.Mažvydas savo laiške siūlo vietoje „marginto pauto“ giesmę dovanoti Velykų proga.

Kiaušiniai mūsų krašte – toli gražu ne krikščionybės atneštas dalykas, jie nuo senų laikų buvo marginami per visas pavasario šventes tam, kad į žemę ateitų vaisingumas, kad nieko netrūktų.

Kiaušiniai marginami Didįjį šeštadienį. Mažojoje Lietuvoje anksčiau pradėta naudoti didesnė dažų įvairovė nei Didžiojoje Lietuvoje. Jau XX amžiaus pradžioje kiaušiniai dažyti ne tik natūraliais, bet ir cheminiais dažais. Velykaičių dažymas buvo moterų darbas, nors paūgėję vaikai irgi tuo užsiimdavo.

Kitaip nei Didžiojoje Lietuvoje, mūsų krašte kiaušinius ne margindavo, bet dažydavo, kitaip sakant „farbavo“. Dažniausiai naudojo vieną spalvą, daugiausiai – dvi. Ant kiaušinių būtina buvo parašyti, iš kur esi, ir linkėjimą.

Kiaušinių dažymui lietuvininkai gamino skystį iš rūdžių arba dėdavo kiaušinius į lapienės (raugintų kopūstų) rasalą. Užrašyti štai tokie atsiminimai apie kiaušinių dažymą: „Paimam kokį prastą kibirėlį, primetam geležų, juodalksnių, nu, paraudonuoja ta žievė, dar paskutam į tą kibirėlį juodalksnio, vieną, antrą savaitę parauginam ir paskui į medines geldas tokias to skysčio įpilam, ten tuos velykaičius sudedam, pamirkinam. Verdam paskui, į cibulių lukštus. Bet juos iš pradžių dar numarginam su vašku, išmarginam gėlikes ar kuokį zuikį…“

Žaisdavo stalo žaidimus

Mažojoje Lietuvoje Velykas šventė tris (kai kur dvi) dienas: pirmą – bažnyčioj, antrą važiuodavo į svečius arba turėdavo svečių, trečia – poilsio, sutvarkymo diena.

Velykų rytas – ypatingas. Tikėta, kad saulė tą rytą teka kitaip – šokinėja ir spalvas keičia: „Rytmetį, saulei tekant, Velykų pirmą rytmetį, žmonis sakydava, kad Kristui keliantis net saulė šokinie tekant, mirguliuoja ir džiaugiasi. Grįžę iš bažnyčios mažlietuviai pusryčiaudavo…“

Per Velykas ant stalo padėdavo šieno, uždengdavo staltiese ir ant viršaus dėdavo po kiaušinį pusryčiams. Dažniausiai atsigavėti pradėdavo nuo margučių, nors kai kuriose šeimose pirmą Velykų dieną margučių nebuvo galima valgyti. Karšti mažlietuvių pusryčiai prasidėdavo nuo karšto pieno gėrimo.

Mažojoje Lietuvoje Velykų rytą stengiamasi užklupti miegančius šeimos narius, plakti beržo šakelėmis tariant: „Plaku Velykų rytą žalia beržų šakele, prašau penkių kiaušinių, gabalėlio lašinių ir patenkintas einu…“

Pirmąją Velykų dieną į svečius nebuvo galima eiti, tad lietuvininkų vaikai žaisdavo domino, stalo žaidimus su kauliukais, skaitydavo. Velykauta antrą dieną, sakant: „Aš mažas vaikelis kaip pupų žakelis, ėjau į darželį, skyniau kvietkelį, mečiau ant kelio, lelijos pražyda, ne dėl manęs viena. Ale prašau visi linksmi būkit, man velykaičių duokit, kietai išvirtų ir margai rašytų…“

Iš atsiminimų. „Tik per Velykas eidavo velykaut. Šakų anksti parsinešdavom, išsprogdindavom – su lapeliais turėdavo būt, ir tada nueini, pasakai eilėraštį, ir tada duodavo. Paskui reik plakt su tais beržiukais per kojas ir sakyt: „Šmok Oster, band Oster“ („Margos Velykos“). Tai man saka: „Dok jau tą pintinėlę“ ir pridėdavo dvidešimt žalių kiaušinių, dešimt margų, lašinių du kilogramus, pūsė blėkas pyragą. Tai aš vos partemdavau, nedidelė dar buvau…“

Dovanas neša Velykų zuikis

Populiariausi užsiėmimai su margučiais buvo daužymas ir ritinėjimas. Lietuvininkai mušdavo kiaušinius, žiūrėdavo kieno stipresnis. Nuo XVI amžiaus buvo paprotys velykaičius dovanoti vieni kitiems, linkėti sveikatos, laimės, džiaugsmo. Toks kiaušinis buvo saugomas, kad nesudužtų, ir laikomas visus metus. Jį naudodavo gydyti, gaisrui gesinti.

Mažojoje Lietuvoje dovanas vaikams atneša zuikis, o ne Velykų boba. Nudažytus kiaušinius slėpdavo sode arba netoli tvarto, prie šiaudų kūgio iš žolelių, samanų padarytuose lizduose. Vaikams sakydavo, kad juos atnešąs Velykų zuikis.

Dar vienas Velykų paprotys – supimasis. Mažojoje Lietuvoje daugelyje kaimų sūpuoklės būdavo įrengtos visą laiką, kitur jaunimo susibūrimo vietose jas įrengdavo prieš Velykas. Vyrai ir merginos rinkdavosi prie vienų sūpuoklių, pusberniai ir piemenys linksmindavosi prie kitų. Kai pavasaris šaltas ir vėlyvas, sūpuokles kabindavo daržinėse. Tikėta, kad supimasis skatina augalijos augimą, gyvulių sveikatingumą.

Išdygo gyvybės medžių alėja

Penktadienį prie H.Šojaus dvaro išaugo amžinai žaliuojančių medžių alėja. Rajono įmonės, įstaigos, šeimos šiuos medelius papuošė Velykinėmis puošmenomis: margučiais, zuikiais, paukšteliais.

Šilutiškiai jau ne pirmus metus grožėjosi eglučių alėjomis prieš Kalėdas ir Morių paradu prieš Užgavėnes, o amžinai žaliuojančių medžių alėja prie dvaro išaugo pirmą kartą.

„Šilutės naujienoms“ I.Skablauskaitė minėjo, kad ši paroda po atviru dangumi parengta bendradarbiaujant su rajono švietimo įstaigomis. Šilutiškiai čia gali pasivaikštinėti, pasigrožėti, ateiti per Velykas kiaušinius paridenti, vaikams lizduose gardėsių paslėpti.

„Dar laukia tuščias kiotis, į kurį reikia pridėti margučių, kad laimė žmones lydėtų“, – pridūrė I.Skablauskaitė, kviesdama visus šilutiškius atnešti savo margutį ir įdėti į lizdelį.