Lietuvininkai megzdavo adatomis ir tampydavo dūdas

skablauskaite galinskiene simonosAr žinote, ką reiškia posakis: „Kėžo arba glumsio riekę aptepė su brišu sviestu ir valgė palaunugėje“? Arba kuo skiriasi virtos ropės nuo sausų? Tikriausiai daugeliui negirdėti ir tokie žodžiai kaip „germolė“, „cypolė“, „benkis“. Tai ne užsienio kalbos, o Klaipėdos krašto lietuvininkų žodžiai, vartoti dar praėjusiame šimtmetyje.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, 2013-uosius metus paskelbė tarmių metais. Šiems metams jau aktyviai ruošiasi Šilutės muziejus, etnokultūros centrai, folkloro kolektyvai.

Senoji lietuvininkų tarmė sparčiai nyksta, ja kalbančių teliko vos vienas kitas šio krašto gyventojas. Kalbininkas, Klaipėdos universiteto doc. dr. Jonas Bukantis, stengdamasis užfiksuoti lietuvininkų tarmę, apvaikščiojo žemaitiškąją Klaipėdos krašto dalį. Šilutės muziejaus organizuotame renginyje jis aptarė savo darbo rezultatus bei nykstančios lietuvininkų tarmės ypatumus.

Lietuvininkų tarmė sparčiai nyksta

Kalbininkas pasakojo, kad rimčiau tarmės pradėtos tyrinėti 1952 m. Specialistai išvaikščiojo visą Lietuvą ir įrašinėjo, kaip žmonės kalba įvairiose Lietuvos vietovėse. Daug metų niekas tų duomenų netikslino.

Prieš 1,5 m. pradėtas projektas siekė patikrinti, kiek Lietuvoje yra dar gyvų tarmių ir kuriuose kraštuose išliko. Šių metų spalį šis projektas pasibaigė. J.Bukantis tyrinėjo Klaipėdos krašto dalį nuo Nemirsetos iki Juknaičių.

1925 m. gyventojų surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte gyveno 141 000 žmonių, iš kurių daugiau kaip 50 proc. kalbėjo lietuviškai. Šiandien dauguma Klaipėdos krašto kaimų yra išnykę, daug kur kaimų vietose likusios tik kapinaitės, apaugusios medžiais, ir plyni laukai. Nedaug belikę ir lietuvininkų tarme kalbančiųjų.

J.Bukantis pasakojo, kad kai ieškojo žinomų lietuvininkų, dažniausiai juos rado jau atgulusius kapinėse. Prieš metus amžinybėn išėjo Ervinas Prūsas iš Girininkų kaimo, nebeturime Erčiaus Jurgenaičio iš Rusnės, Saugų kapinaitėse viena šalia kitos palaidotos seserys Padagaitės.

Kalbininkas užregistravo tik 106 gyventojus, dar mokančius kalbėti lietuvininkų tarme. Anot J.Bukančio, didžiausias jų skaičius galėtų siekti iki 150, biologinių lietuvininkų būtų dar keliais šimtais daugiau. Šių žmonių amžius svyruoja nuo 70 iki 94 m. Docentas minėjo didesniuose miesteliuose lietuvininkų tarmę mokančiųjų skaičius: Šilutėje – 5, Rusnėje – 1, Ventėje – 3 (seserys Šadagytės), Saugose – 18, Kintuose – 7, Juknaičiuose -1, Šilininkuose ir Sausgalviuose lietuvininkų nebėra, o štai Priekulėje užfiksavo beveik dvidešimt.

Kalbininkas palygino, kad kai tokį patį tyrimą atliko prieš 25 m., suregistravo 300 ir dar daugiau lietuvininkų tarme kalbančiųjų. Jis liūdnai prognozavo, kad po 10 m. lietuvininkų kalbos gal ir nebeišgirsime. „Tikriausiai ir šiandien yra vienetai, kurie girdėję gyvą klaipėdiškių kalbą“, – pastebėjo jis.

Galima pasidžiaugti, kad Šilutėje gyvena dvi moterys, kurios, nebūdamos biologinės lietuvininkės, šią tarmę išmoko. Tai Šilutės pirmosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Vaida Galinskienė ir Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė. Pasak J.Bukančio, jų kalba yra pati autentiškiausia, gryniausia ir galėtų būti šios tarmės pavyzdys.

Moteris karaliaudavo name ir kiemeBukantis 2

Lietuva – nedidelė valstybė, o turi 14-15 skirtingų tarmių. J.Bukantis sakė, kad iš skirtingų vietų kilę žmonės nelabai susikalba dar ir dabar, nors tarmės yra supanašėjusios. Į Klaipėdos kraštą prieš karą ateidavo daug darbininkų iš Žemaitijos ir ne visada jie gerai susikalbėdavo su šeimininkais.

Klaipėdos krašto gyventojus vadinta įvairiai: lietuvininkais, šišioniškiais, prūsais, būrais, o dar smulkiau: žemininkais, laukininkais, pelkininkais, žvejininkais, kopininkais. Pagal kalbą lietuvininkų tarmė panašiausia į vakarų žemaičių. Žemaitiškosios Klaipėdos krašto dalies šiauriausias taškas yra ties Kalote, Plikiais, o piečiausias – ties Juknaičiais, Sausgalviais, Šilininkais.

Kalbininkas charakteringai apibūdino tipišką Klaipėdos krašto moterį. Ji buvo gana rūsti, griežta ir valdinga savo namų bei kiemo šeimininkė. „Viskas čia – moters rankose. Jeigu vyras pasipainioja virtuvėje, ji į jį žiūrėjo neigiamai, sakydavo – ar jis laukuose darbo neturi, kad po virtuvę trinasi?“, – pasakojo J.Bukantis.

Sausas ropes virdavo neskustas

J.Bukantis išskyrė pagrindinius lietuvininkų tarmės ypatumus. Didžiausias skirtumas buvo, kad lietuvininkai neturėjo dvibalsių -uo ir -ie. Sakydavo ne „duoti“, o „doti“, ne „puodas“, o „pods“, ne „duona“, o „dona“. Priebalsis „l“ buvo tariamas minkštai, pavyzdžiui, sakydavo „liova, bliogs, kliausti, Šiliuti, alius“.

Kitas svarbus ypatumas, kad beveik nebuvo vietininko linksnio, o buvo naudojamas prielinksnis „į“ su galininku. Pavyzdžiui, gyvena ne stuboje, o gyvena „į stubą“; žvejoja „į Krokų lanką“; laiks dirbti „į Šiliuti“.

Daug žodžių buvo kitokie negu didžiojoje Lietuvoje: visoje Lietuvoje mezgė virbalais, o čia mezginį „adė adatomis“; dūdas čia tampė, o visur kitur pūtė. Daugelis senųjų lietuvininkų žodžių yra nebevartojami, o tokie žodžiai kaip „daga“, „delmonas“ yra būdingi tik Klaipėdos kraštui.

Kalbininkas atskleidė ir kuo skiriasi virtos ropės nuo sausų. Rope Klaipėdos krašte bulvė vadinta. Virtos ropės yra kai nuskuti ir išverdi, o sausos ropės, kai verdi su lupena.

Lietuvininkų vardai ir pavardės

Lengviausia lietuvininkus atpažinti pagal vardus. Populiariausi moteriški vardai: Anna, Marija, Barbė, Greta, Berta, Elsė, Ema, Eva, Trudė, Urtė. Populiariausi vyriški vardai: Johanas, Michelis, Georgas, Valteris, Hansas, Erčius, Helmutas, Fricas, Martinas, Vilius. J.Bukantis pastebėjo, kad iš šių vardų nėra nė vieno, kuris būtų dabar populiarus Šilutėje.

Pavardės taip pat buvo savitos: arba vokiškos, arba kilusios iš germanų. Populiariausios lietuvininkų pavardės buvo: Engelinas, Enzinas, Bastijonas, Buntinas, Goberis, Kiaupa, Kybrancas, Kiupis, Pėteraitis, Pipis, Preikšaitis, Prūsas, Roga, Rudmokas, Užpurvis, Tydekas.

Tarmių metų programa bus įvairi

Šilutės kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė „Šilutės naujienų“ skaitytojams pristatė preliminarų ateinančių Tarmių metų planą.

Pasak jos, šiuo metu itin ryškėja poreikis sužinoti, pajusti, mokytis lietuvininkų tarmės. Ja domisi ir mokyklos, ir folkloro kolektyvai, ir etnokultūros centrai. Ketinama atidaryti Lietuvininkų tarmės mokyklėlę ji sudarytų galimybę ne tik mokytis lietuvininkų tarmės, bet ir populiarintų Mažosios Lietuvos etnografinį regioną bei saugotų unikalų kalbos paveldą.

Edukacinė programa „Po lietuvininko stubą špaceriojant“ bus parengta Šilutės muziejaus ir Rusnėje įsikūrusio Salos etnokultūros ir informacijos centro surinktos nematerialios medžiagos bei buities eksponatų pagrindu – pagal autentiškus eksponatus bus parengtos kopijos daiktų, įrankių bei priemonių apie lietuvininkų buities papročius ir atributus.

V.Griškevičienė pasakojo, kad edukacinių užsiėmimų metu, atlikdami užduotis, lankytojai bus supažindinti su lietuvininkų tarme bei kulinarinio paveldo gamybos įrankiais ir patiekalais: mokysis išvirti šišioniškių „kafiją“, kepti „vofelius“ ir ragauti – šmekiuoti – žuvį. Šios programos rengėjai yra įsitikinę, kad tai domins vaikus ir jų tėvelius, įdomu bus ir būsimiems jaunavedžiams bei lankytojams iš užsienio.

Bendradarbiaujant su Klaipėdos universitetu ketinama parengti lietuvininkų tarmės žodyną. Pasak V.Griškevičienės, toks žodynas (pasitelkiant ir kitus šaltinius) tikrai pasitarnautų išryškinant ir populiarinant šią unikalią ir nykstančią tarmę. 2013 m. būtų leidinio parengimo metai.

Kitais metais vykdant tęstinę muziejaus veiklą bus organizuojama ekspedicija pas senuosius šio krašto gyventojus, užrašomi jų kalbiniai ypatumai. Į šią ekspediciją bus kviečiami vykti moksleiviai ir lietuvių kalbos mokytojai. Ekspedicijų metu surinkta medžiaga būtų panaudota parengiant ir išleidžiant užduočių sąsiuvinį: jame populiariai būtų pateikiami klausimai, praktinės užduotys apie lietuvininkų tarmę, buitį, papročius, aprangos ypatumus, atributikos detales, kulinarinio paveldo išskirtinumą.
Planuojama sukurti ir filmą „Gerą giliukį, dideli stiuki“, kurį transliuos Lietuvos televizija.

Renginių plane taip pat numatytas Bikavėnų Senųjų kaimo tradicijų centro rengiamas festivalis „Pažinsi tautosaką – atrasi save“. Jo dalyviai – trijų regionų vaikai ir jaunimas, kurie tautosaką pasakos ir dainuos sava tarme.

Užbaigiant Tarmių metus, bus skelbiamas konkursas „Kiekvienas sav(a) kalbele giesm(e)s giest“. Šio konkurso tikslas – sukviesti aktyvius bendruomenių žmones, kalbančius tarmiškai, ir suorganizuoti konkursą intriguojančiai pristatant prigimtines tarmes, akcentuojant mūsų krašto nematerialaus paveldo išskirtinumą.

V.Griškevičienė prie Tarmių metų veiklos taip pat kviečia prisijungti – susikurti savo akcentą – visas bendruomenes, seniūnijas, mokyklas.

Pabaigai išverčiame pirmąjį šio straipsnio sakinį, kurio tikriausiai daugelis mūsų skaitytojų nesuprato – „Sūrio riekę su šviežiu sviestu aptepė ir valgė pavakariais“.

Lietuvininkų žodžiai:

Adata – virbalas
Adyti – megzti
Benkis – suolas
Bumbulai – medvilnė
Cypolė – svogūnas
Daga – derliaus nuėmimas
Delmonas – kišenė
Dūda – armonika
Germolė – morka
Kelderis – rūsys
Krautė – palėpė
Muilavoti – piešti
Nagla – vinis

 Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba“.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.